„Mes turime integruoti savo pakrantės gynybos raketų kompleksus“ – pareiškė Estijos gynybos ministras Hanno Pevkuras. „Estų ir suomių raketų veikimo nuotolis yra didesnis už Suomių įlankos plotį. Tai reiškia“ – tęsė jis – „kad mes apjungsime priešraketinę gynybą ir keisimės tarpusavyje informacija“.
Ieškoti regioninų kolektyvinių saugumo sprendimų aplink Baltijos jūrą pradėjo ne tik estai su suomiais. Naujienų agentūrų pranešimai taip pat skelbia, jog prieš porą savaičių pasirašyta gynybinio bendradarbiavimo sutartis tarp Danijos, Švedijos ir Norvegijos. Kitaip sakant, nelaukiant formalaus Švedijos ir Suomijos prisijungimo prie Aljanso, prasidėjo konkretūs kaimyninių šalių kooperaciniai gynybiniai veiksmai aplink Baltijos jūrą, kuri tampa vidine NATO jūra.
Pabrėžti tenka žodį „kooperaciniai“, nes šalių NATO narių suma aplink Baltijos jūra dar nėra pakankamas saugumas be realaus karinio bendradarbiavimo koordinacijos, dalijimosi pajėgumais bei resursais. Šalys kaimynės turi bendrus gynybinius interesus, neretai skirtingus resursus, bendras sienas, reikalingas kontroliuoti oro erdves ir pan. Maksimaliai efektyviai panaudoti turimus resursus dvišaliais ar daugiašaliais susitarimais ir siekiama.
Tiesa, ir iki narystės NATO Švedija bei Suomija gana glaudžiai bendradarbiavo su Aljansu, tačiau dabartinė situacija atveria visiškai kitas galimybes, pagaliau ir visas Aljansas turės pateikti šio, dabar jau Baltijos jūros flango, planus. Galbūt tokie net galėtų būti aprobuoti ir Vilniaus NATO samite kitais metais.
Tačiau kokia yra Lietuvos pozicija, stebint aktyvius kaimyninių šalių veiksmus? Kokia šalies gynybos bei užsienio politikos strategija, Baltijos jūrai tampant vidine NATO jūra? Apie tai Lietuvoje beveik nieko negirdime, nesvarstomos jokios idėjos šiuo aspektu nei jau pasirašytame partijų gynybos, nei dar vis nepasirašytame užsienio politikos susitarimo projekte.
Negirdime nei Užsienio reikalų, nei Krašto apsaugos, nei prezidento nuomonių, nematome ir veiksmų ar kokių nors iniciatyvų šia linkme. Manyčiau, kad šiuo metu jie būtų itin aktualūs ir savalaikiai, padėsiantys klostyti strateginius pamatus Baltijos jūros gynybai bei saugumui. Laikas, kurį mums iškovoja didvyriška Ukrainos kova, nelaukia, kaip ne kartą ir pagrįstai kalbėjo mūsų politikai, todėl reikėtų tikėtis ir jų atitinkamų žingsnių.
Apskritai, deja, tenka konstatuoti, kad trys Baltijos valstybės per mažai bendradarbiauja gynybos srityje, nors jų interesai panašūs. Nežinia, pavyzdžiui, ar bent kiek koordinuoja brangios ginkluotės įsigijimą, o jau apie bendrus pirkimus, panašu, senokai nė nesvarstoma.
Madrido samito sprendimai ir, visų pirma, dėl NATO plėtros gerokai pakeitė saugumo bei geopolitinę situaciją, ypač aplink Baltijos jūrą. Ir nors politikai mėgsta pakalbėti, jog Baltija tampa vidine Aljanso jūra, reikės ir realių šalių narių pastangų, kad tai iš tiesų įgyvendinti. Estija su Suomija, kaip matome, pradėjo, kaip ir danai su norvegais ir švedais.
Juk tikėtis, kad Rusija dėl savo agresijos Ukrainoje „gausianti“ dar daugiau nei tūkstantį kilometrų sienos su NATO, sėdės sudėjus rankas, neverta. Ir nors šiuo metu Kremlius, matyt, nenorėdamas per daug atkreipti dėmesį į šį akivaizdų geopolitinį pralaimėjimą, beveik tyli ar apsimeta, jog nieko ypatingo neįvyko, ateityje neabejotinai elgsis kitaip.
Pasirašydami atskirus regioninius gynybinius susitarimus, ką, beje, skatina ir NATO strategija, šalys vidinės Aljanso jūros saugumą struktūrizuoja bei sustiprina. Aplink Baltiją, kaip žinome, dar yra ir Lietuva, ir Latvija, ir Lenkija, taip pat Vokietija. Lietuva tarp jų galbūt turinti sudėtingiausią geopolitinę ir geografinę situaciją, būdama tarp Kaliningrado ir faktiškos Kremliaus satelitės Baltarusijos. Vidaus teritorinę gynybą partijos sutarė stiprinti, tai – teisinga, tačiau to, matyt, šiandien jau nepakanka.
Lietuvai būtina kuo greičiau įsitraukti į realų Baltijos jūros pavertimą vidine Aljanso jūra. Tačiau tokio siekio, šios krypties, kaip jau minėjau, kol kas nėra nei pasirašytame susitarime dėl gynybos , nei vis dar nepasirašytame dėl užsienio politikos. Nedemonstruoja kol kas ypatingo aktyvumo atitinkamos žinybos, ministerijos bei prezidentūra.
Man regis, šių dviejų partijų susitarimų, gynybos ir užsienio politikos atskyrimas buvo vis tik klaida. Baltijos jūros gynybiniu strateginiu aspektu tai matome dar akivaizdžiau. Nes įsitraukimas į šalių susitarimus, kurie struktūrizuos saugumo aspektu visą Baltiją, yra ir saugumo, ir gynybos, ir, suprantama, užsienio politikos bendri reikalai.
Susitarimus dėl šalies užsienio ir gynybos politikos būtina atnaujinti ar bent papildyti, nes dabar ir pasirašytas gynybos ir dar tik projektas užsienio politikos, panašu, jau atsilieka nuo laiko realijų, kaip, atrodo, ir mūsų politikų mąstymas, nespėjantis paskui sparčiai besikeičiančią geopolitinę situaciją.
Iš kitos pusės, sąveika su kaimyninių šalių partneriais, taip pat ir su Suomja bei Švedija, Lietuvos kariuomenei – ne naujiena. Ir šiuo metu turime bendrų dalinių, planų, mokymų su kaimynais lenkais, latviais, danais. Vokietijos kariai jau Lietuvoje, kaip ir JAV ir jų buvimas dar plėsis. Labai svarbi išlieka Baltijos šalių oro policijos misija, kurią taip pat būtina plėtoti, tokius planus turi ir NATO. Tačiau reikalingi ir kiti politiniai sprendimai, kaip kartu su kaimynėmis geriau panaudoti savo turimus resursus ar galbūt kartu, suvienijus finansus, įsigyti naujus.
Neverta perdaug ginčytis dėl fortifikacijų ir kitokių gynybos inžinierinių sprendimų, nors ir nemanau, kad tai efektyviausi šiuolaikinės gynybos būdai, kaip jau gana akivaizdžiai rodo karo Ukrainoje patirtis. Tikiuosi, ši patirtis mūsų Karo akademijos, karinių ekspertų kruopščiai analizuojama, turėsime išvadas ir patarimus politikams.
Ar ir Lietuvai Baltija taps vidine Aljanso jūra, priklausys ir nuo mūsų proaktyvios politikos, gebėjimo sutarti, integruotis, tinkamai panaudoti savo turimus resursus, jungti juos su kaimynais. Tai neprieštarauja visiems įmanomiems veiksmams stiprinti gynybą šalies viduje. Tačiau gynybos politikos prioritetai šiuo metu, man regis, ryškėja kitokie. Visų pirma, matyčiau kuo spartesnį sąlygų sudarymą didesnei sąjungininkų karinei grupuotei šalies teritorijoje, o taip pat kaimyninių šalių aplink Baltiją kuo glaudesnę karinių resursų integraciją bei veiksmų koordinavimą.
