Sumanymas naudotis mažųjų kalbų ištekliais nėra naujas. Pirmojo pasaulinio karo metais Oklahomos čoktavų kalba sutrikdė žvalgybinį vokiečių darbą Amerikos ekspedicinio korpuso operacijų metu. Čerokiai perdavinėjo pranešimus Somos mūšyje.
Patirtis neužmiršta ir Antrojo pasaulinio karo metais. Komančiai darbavosi išsilaipinimo Normandijoje metu, savomis kalbomis kariuomenei gelbėjo kri ir mohaukai. Plačiausiai žinoma istorija apie navahus, kurie savo kalba perduodavo Jungtinių Valstijų laivyno pranešimus mūšiuose su Japonija, apie tai pasakoja filmas „Kalbantieji su vėju“ (orig. „Windtalkers“).
Taigi įsivaizduokite, kad jūsų žvalgyba įrašo keistai skambantį pokalbį, kažkokį marmaliavimą. Kaip identifikuoti kalbą? Su didžiosiomis komercinėmis kalbomis – anglų, kinų, ispanų ir dar keliomis – sunkumų nekiltų, nes šnekos atpažinimo programos veikia puikiai. Nebūtų bėdos ir dėl vidutinio kalibro kalbų, kaip lietuvių, latvių ar lenkų, nes šios kultūringos tautos į šnekos atpažinimą ir sintezę investavusios ne vieną dešimtį milijonų. Bet ką daryti su keliais tūkstančiais kalbelių, vegetuojančių istorijos paraštėse? Jų lingvistiniai ištekliai dažniausiai visai menki, o apie šnekos atpažinimo programas apskritai pamirškite.
Tokios kalbos ir prisimenamos karo metu.
Sistema veikia paprastai. Vienas karys sėdi štabe ar dronų valdymo centre ir kalbasi su tautiečiu, esančiu kur nors apkasuose ar greta artilerijos įrenginių. „Baltoji meška rado du išprotėjusius meškiukus į šiaurę nuo Lašišų upės versmių“, – švaria hopių kalba šaukia ekraną stebintis šifruotojas Ahmikas-Bebras. „Du salvinės ugnies įrenginiai stovi į šiaurę nuo vandens bokšto“, – išverčia jo tautietis Pachua-Plunksnotoji Vandens Gyvatė artileristams. Bum!
Mažųjų kalbų vartojimas pranešimams šifruoti turi ir trūkumų. Jeigu karo veiksmų teatre norite būti labai labai paslaptingi, intuicija jums pakuždės ieškoti pačių mažiausių tautelių atstovų. Ir tada sužinosite, kad vidutinis kalbėtojo amžius bemaž kaip karalienės Elžbietos, nes nykstančiomis kalbomis susišneka tik pati vyriausioji karta. Kviesti senoles į mūšį? Liaukitės, „Amnesty International“ su savo moralais jau tyko už kampo!
Kita silpnoji vieta būdinga turbūt visiems šifravimo metodams – šifrą turi žinoti tik siuntėjas ir gavėjas. Retõs kalbõs atstovas, patekęs į priešo nagus, – kaip nukopijuotas šifravimo bloknotas, nes tikėtina, kad jį anksčiau ar vėliau privers bendradarbiauti. Tokiu atveju derėtų keisti šifrą, atsiprašau, kalbą.
Didelėse arba arti pusiaujo esančiose valstybėse kalbų daug (jos mėgsta šilumą). Jungtinėse Valstijose apie 215 vietinių (ne imigrantų) kalbų, Indonezijoje 706 kalbos, Nigerijoje – 522, Indijoje – 424, Kinijoje – 298, Meksikoje – 282. Dauguma jų gyvuoja ant išnykimo ribos, nes, tarkime, kalbos vartotojų skaičiaus mediana JAV viso labo tik 25, Australijoje – 29 asmenys. Tokius duomenis prieš keletą metų (kol dar neplėšdavo kelių šimtų dolerių už patį menkiausią duomenų paketą iš ethnologue.com portalo) teikė „SIL International“ organizacija.
Daug kalbų ir Rusijoje. Tas pats ethnologue.com registravo 105 autochtonų kalbas, mediana 4800 kalbėtojų. Šios tautos daugiausiai gyvena Dievo užmirštose ir rusų kolonistų rečiau lankomose vietose, visokiuose taimyruose, mordovijose, čiukčijose, evenkijose ir kitokiuose putoranuose. Rinktis yra iš ko.
Rusų propagandininkai tautinių mažumų dalyvavimą kare mėgina pateikti kaip savo šalies privalumą, atseit, štai kokie mes čia vieningi ir kaip su visu internacionalu mušame piktuosius Ukrainos nacistus. Bet abejoju, ar rusai specialiai apmokė tautines mažumas kaip karinius šifruotojus. Paprasčiausiai nusamdė skurdžiausiuose regionuose ir pasiuntė į karą, nes negi Maskvos ar Sankt Peterburgo gyventojas eis žūti už 50 dolerių per dieną? Rusija, leiskite priminti, manosi esanti trečioji Roma, o romėnai linkę ne su ginklu kautis arenoje, bet sėdėti Koliziejaus suoluose, gliaudyti siemkes ir komentuoti gladiatorių likimą.
Rusai, kaip ir visos metropolijos, niekada valstybės lygiu pernelyg nesirūpino mažosiomis kalbomis. Draudė raštą gimtąja kalba, draudė spaudą, draudė dėstymą mokyklose, senąsias abėcėles prievarta keitė kirilika, nutraukdami galimybę naujosioms kartoms susipažinti su savąja kultūra. Kam to reikia, jeigu „didžiosios rusų tautõs“ vedamas pasaulis greitai gyvens komunizmo rojuje ir bendraus „tautų draugystės kalba“.
Bet dabar, kaip užspirgo vieta, neminima damų pokalbiuose, prisiminė ir pasiuntė į frontą. Todėl rusų propagandos pasigyrimai apie buriatų ar kitų mažųjų kalbų naudojimą Ukrainos kare rodo ne strateginius sprendimus, o tradicinį šovinistinį rusų požiūrį į kitas tautas, neprilygstančias rusų Űbermensch.
