Nors recesijos (ekonomikos kritimas daugiau nei du ketvirčius iš eilės, lydimas paslaugų, gamybos sektoriaus susitraukimo, įmonių bankrotų) Lietuvoje veikiausiai nebus, ekonomikos augimas lėtėja. 2020 m., paveikta COVID, Lietuvos ekonomika susitraukė 0,1 proc., tačiau 2021 m. ūgtelėjo 4,9 proc. Planuojama, kad 2022-aisiais šalies BVP augs 2,1 proc., o 2023-aisiais – 3,4 procento (Lietuvos bankas, 2022 06).
Šių metų antrąjį pusmetį augimo prognozes apkarpo gamybos įmonės, ypač glaudžiai bendradarbiavusios su Vokietijos pramone, prekybos ir paslaugų sektoriai. Vis dar tikimasi spartaus augimo iš informacinių technologijų ir finansų paslaugų šakos.
Šiuo laikotarpiu, nuo Covid pradžios, vidutinis darbuotojų darbo užmokestis augo 20 procentų, o per penketą metų nuo 2017 m. (660,2 Eur į rankas) iki 2022 m. (1087,4 Eur į rankas) – net 65 procentais (Lietuvos statistikos departamentas). Tai nepaprastai didelis augimas, kuris tęsis dar bent keletą metų. Šiais metais planuojamas darbo užmokesčio augimas – 16,2 proc. (Lietuvos bankas), 2023-aisiais apie 10 proc., o vėliau vidutiniškai po 5 proc. (LR Finansų ministerija).
Esant tokiam darbo užmokesčio augimui, be to, netikėtai atsiradus galimybei (praktiškai viso pasaulio rinkos standartui) dirbti iš namų, pagrįstai kalbame apie smarkiai darbuotojo naudai pakrypusias darbo rinkos svarstykles.
Šiais metais didžiosios pasaulio kompanijos, tokios kaip Netflix, Meta (buv. Facebook Inc.), Uber, Twitter, paskelbė ribosiančios naujų darbuotojų samdą. Tokios žinios turėtų būti it pirmosios kregždės, pranešančios apie darbo rinkos tendencijų kaitą.
Lietuvoje taip pat prekybos įmonės peržiūri darbuotojų samdos planus, gamybos įmonės atsisako ne pirmosios būtinybės išlaidų, susijusių su papildomu darbuotojų motyvavimu (renginiai, sveikatos draudimas ir pan.). Lėtėjantį Lietuvos ekonomikos augimą daugiau lems mažėjantis vidinis vartojimas. Neapibrėžtumas, kylantis dėl Ukrainos karo, augančios energetikos kainos, infliacija mažina vartotojų pasitikėjimo indeksą ir, žinoma, vartojimą.
Gyventojai su nerimu laukia ne tik elektros, bet ir šildymo sąskaitų. Mažosios paslaugų sektoriaus įmonės (restoranai, viešbučiai) taip pat veršis diržus ir samdys mažiau darbuotojų.
Ar atsikvėps Lietuvos IT įmonių darbdaviai?
Iš vienos pusės, rinkoje nebebus lengvų ir pigių pinigų, ilgą laiką finansavusių šimtus startuolių, konkuravusių dėl tų pačių programuotojų, inžinierių, analitikų, IT architektų, projektų vadovų. Tačiau turint omenyje, kokia vis dar didelė šių darbuotojų paklausa, didelio palengvėjimo nebus. Darbuotojų verkiant trūksta ir transporto, statybos, finansų sektoriaus įmonėse.
Darbdaviai piktinasi primetama prievole leisti darbuotojams dirbti vien iš namų. Tokios kompanijos, kaip Goldman Sachs, JPMorgan Chase, Apple, Tesla, šių metų pradžioje pareikalavo, kad administracijos darbuotojai grįžtų dirbti į biurus. Tokią prabangą sau leisti gali tik rinkos lyderiai – darbdaviai, kurių vardas papuoštų bet kurio specialisto gyvenimo aprašymą. Mažesnės kompanijos, negalinčios konkuruoti vardu ir atlygiu, priverstos daryti išlygas darbuotojams – net ir be didelio noro nustato darbo iš namų galimybę. Planuojama, kad Vakarų pasaulio rinkoje visiškai nusistovės hibridinis darbo modelis – kai darbuotojas biure dirbs 2-3 dienas per savaitę.
Darbdaviai su viltimi laukia darbo rinkos korekcijų, kai iniciatyvą darbintis ims rodyti patys darbuotojai, kai rinkos aplinkybių bus paskatinti stengtis darbo pokalbyje, rodyti motyvaciją ir rezultatą darbe. Deja, šią viltį teks atidėti bent keletui metų. Specialistų trūkumas yra toks didelis, kad keletas bankrotų ar nestartavusių startuolių darbo rinkos nepakeis, gal tik vos ataušins.
Išeitų, kad po rudenio saule nieko naujo? Tik truputį – net ir kelių kompanijų diržų veržimasis, augančios sąskaitos ar viena kita nuogirda apie darbuotojus atleidžiančią kompaniją darbuotojų-darbdavių svertus kreips į lygiavertę pusiausvyrą.
