Karas jau greitai tęsis šešis mėnesius ir panašu, kad artimiausiu laiku nesibaigs. Lyg demokratiniam pasauliui to būtų maža – panašu formuojasi naujas karštas taškas, kuris rimtai gali sudrebinti visą planetą. Tai nenuspėjami įvykiai Kinijoje.
Kinija yra antra pagal dydį pasaulio ekonomika ir pirma pagal dydį autoritarinė ekonomika. Nors šalis per pastaruosius tris dešimtmečius yra pasiekusi tikrai daug, bet naudodama propagandą ji bando pasauliui save pristatyti gerokai pagražintą.
Realybė gerokai kartesnė. Kinijos augimas stoja. Problemos didėja. Per siūles braška Kinijos nekilnojamojo turto rinka. Jei ji grius, pasekmes pajusime visi. Ne išimtis bus ir Lietuva.
Bankų sistema su didžiulėmis „zombių“ bankų paskolomis. Kinijoje įsigalėjusi praktika, kad nekilnojamojo turto vystytajai savo projekto finansavimui pinigus imdavo iš klientų ir taip finansuodavo daugiabučių statybas. Savo ruožtu klientai skolindavosi iš bankų.
Didžiulė vidaus rinkos problema buvo nuolatos augančios nekilnojamojo turto kainos. Kinijos valdžia nutarė įsikišti ir „nuleisti“ metai iš metų besipučiantį kainų burbulą. Apribota procentinė dalis, kurią gali nekilnojamojo turto vystytojai imti iš klientų.
Rezultatas – 30 stambių Kinijos nekilnojamojo turto bendrovių tapo nemokios. Pradėtoms statyboms nėra pinigų užbaigti. Net 9 proc. 2020 – 2021 metais pradėtų statyti projektų gali būti neįgyvendinti.
Apgauti Kinijos žmonės imasi protestuoti, ginti savo teises, bet valdžia bando užgniaužti bet kokias nepasitenkinimo akcijas. Vidiniame Kinijos internete blokuojami ir cenzūruojami įrašai apie esamą padėtį nekilnojamojo turto rinkoje.
Skaičiuojama, kad dėl susidariusios situacijos, tokių nebaigtų projektų įkaitais tapę žmonės gali negrąžinti paskolų. Kinijos bankai gali patirti iki 370 mlrd. JAV dolerių nuostolių.
Prieš dvi savaites reitingų agentūra „Fitch“ pareiškė, kad nekilnojamojo turto rinkos vertė – 350 mlrd. JAV dolerių ir jos griūties atveju smūgis būtų didesnis nei 2008 metų krizės atveju. „Fitch“ sumažino skolinimosi patikimumo reitingą nuo CCC+ iki C.
Išvertus į paprastų žmonių kalbą, „Fitch“ mano, kad Kinijos finansiniai įsipareigojimai yra pažeidžiami, nors kol kas vykdomi tarptautiniai įsipareigojimai, bet neatmestina bankroto galimybė.
Manoma, kad kinų namų ūkiai nuo 65 iki 70 proc. savo turto laiko nekilnojamojo turto formoje. Smūgis būtų ne tik dabar su nebaigtais nekilnojamojo turto projektais įstrigusiems klientams, bet ir visai rinkai. Kainų kritimas būtų mirtinas smūgis.
Be to, Kinijoje auga nedarbas. Skaičiuojama, kad jaunimo nedarbas Kinijoje yra apie 20 procentų. Kas metus Kinijoje 11 mln. jaunų žmonių gauna diplomus, bet jiems sunku susirasti jų kvalifikaciją ir lūkesčius atitinkantį darbą.
Kiniją seniai slegia neefektyvi ir labai įsiskolinusi valstybinė pramonė. Senėjanti visuomenė kelia papildomų rūpesčių. Užduotis nukreipti ekonomiką nuo pernelyg didelės priklausomybės nuo eksporto į didesnį vidaus vartojimą taip pat neįgyvendinta.
Kinijoje taikoma nulinės tolerancijos nuo kovido politika – nepasiteisina. Virusas mutuoja, keičiasi. Užsidaryti karantine ir spėti kurti vakcinas, pritaikytas naujiems viruso variantams, nerealu. Likęs pasaulis jau seniai mokosi gyventi su virusu.
Kinija pasirinko kitokią strategiją ir panašu, kad prašovė. Blogiausia, kad padarius klaidą, komunistinė valdžia tęsia tai toliau ir laikosi įsikibę neveiksmingos kovos su kovidu politikos. Milijoniniai miestai uždaromi ilgiems karantinams. Šalis vis dar atsiribojusi nuo pasaulio.
Dar didesnė problema – bendra Kinijos skola. Manoma, kad ji 3 kartus viršija Kinijos BVP dydį. Skola apie 50 – 60 trilijonų dolerių. Tai reiškia, kad Pekinas neturi didelių finansinių resursų spręsti visas kylančias problemas.
Nėra galimybės visus nepatenkintus pamaloninti pinigų lietumi. Problemų yra daugiau nei turimų finansinių resursų.
Dvi kadencijas šalį valdęs diktatorius Xi Jinpingas rudenį planuoja siekti trečios. Jis sulaužys iki tol galiojusį partijos susitarimą, kad šalies vadovas išbūna dvi kadencijas ir pasitraukia.
Xi Jinpingas planuoja valdyti toliau. Panašu, kad iki gyvenimo pabaigos. Kai tokia prasta padėtis šalyje, kaip užsitikrinti visuotiną tautos palaikymą? Ką daryti?
Atsakymas – žvanginti ginklais. Grasinti Taivanui ir pasakoti žmonėms, jog Kinija stojasi nuo kelių. Jog kinų drakonas atgimsta, auga šalies galybė. Kažkur mes jau tai girdėjome?
Gerus penkiolika metų iki karo Ukrainoje Rusija pasauliui ir savo piliečiams taip teigė. Matome, į ką tos kalbos išvirto.
Xi Jinpingo perrinkimas turėtų įvykti šį rudenį. Abejojama, kad iki tol, diktatorius ryšis pulti už 180 kilometrų nuo žemyninės Kinijos dalies esančią Taivano salą ir taip įsitraukti į priešpriešą su visu demokratiniu Vakarų pasauliu.
Be to, reikia laiko dar kartą įsivertinti ir prisitaikyti Ukrainos karo pamokas. Jos yra trys, didelės ir akivaizdžios.
Pirmiausia – Rusija, pradėdama karinę kampaniją prieš Ukrainą, neįvertino ukrainiečių ginkluotojų pajėgų kovinio galingumo, žmonių pasiryžimo priešintis ir pervertino savo pajėgų galią. Pekinas, prieš pradėdamas karą, taip pat turi dar kartą įsivertinti, ar jo turimi pajėgumai leis pasiekti karinių tikslų.
Antra – Pekinas mato, kad Maskva apsiskaičiavo ir neįvertino kolektyvinių Vakarų vienybės. Autokratai žino, kad demokratijose sprendimai įprastai priimami lėtai. Reikia daug laiko, kol pasiekiamas konsensusas. Tad autoritariniai režimai tarsi turi sprendimų priėmimo greičio pranašumą.
Karas Ukrainoje parodė, kad Vakarų reakcija buvo greita ir vieninga. Sankcijos priimtos be didesnių nesutarimų. Sutarta teikti karinę, finansinę, humanitarinę pagalbą Ukrainai. Kokie ženklai rodytų, kad Kinijos agresijos prieš Taivaną atveju būtų kitaip? Tokių nėra.
Galiausiai – Maskva neįvertino finansinio smūgio šalies ekonomikai. Kremliaus aktyvų įšaldymas, atjungimas nuo tarptautinių finansų rinkų, eliminavimas iš globalių tiekimo grandinių ir užsienio verslo pasitraukimas iš Rusijos yra rimtas smūgis agresorei.
Kinija ir taip turi daugybę rimtų finansinių problemų šalies viduje. Tad papildomas išorinis spaudimas dėl galimo karo nėra pageidaujamas. Bent jau kol kas.
Tarptautinių santykių ekspertai vienareikšmiškai nurodo, kad Rusijos agresijos Ukrainos atžvilgiu, Kinija visa širdimi palaiko Maskvą. Į karą ji žiūri kaip Rusijos teisėtų interesų atstatymą. Pekino požiūriu, Ukraina turi paklusti Maskvos diktatui, o kolektyvinių Vakarų pagalba tam tik trukdo. Jiems akivaizdžiai peršasi Kinijos ir Taivano paralelė.
Kita vertus, nors ir morališkai palaiko, tačiau karine, finansine ir kitokia pagalba neskuba remti Maskvos. Žinoma, kad Kinija nenori, jog jos įmonės patektų po antrinių Vakarų sankcijų volu. Kai į juoduosius sąrašus būtų įtrauktos tos įmonės, kurios tiekia Maskvai į Vakarų sankcijų sąrašus įtrauktas prekės.
Senovės kinų karo teoretikas Sun Tzu rašė, kad norint laimėti karą būtina pasirinkti mūšio vietą ir laiką, kuris geriausiai atitiktų tavo interesus. Šiandien Kinijai netinka nei vieta, nei laikas. Bet tai šiandien. Rytoj gali būti kitaip.
Giluminiai prieštaravimai tarp demokratinių šalių ir Kinijos niekur nedingo. Jie yra ir kuo toliau, tuo labiau aštrės. Be to, nestabili Kinijos ekonomika gali griūti ir taip sukelti pasaulinę ekonominę krizę, nematytą nuo 2008 metų.
