Atostogų ritmu gyvena ir Lietuvos valdžia. Seimo rudens sesija prasidės rugsėjo 10-tą, tad įstatymų leidžiamoji valdžia ilsisi. Liepą ir rugpjūtį atostogauja ir dauguma Vyriausybės narių.
Tiesa, ne visi vienodai. Dauguma ministrų ilsėsis – tris savaites. Kas iš karo nepertraukiamai atostogaus. Kiti – atostogas išdalins.
Teisingai ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė pasakė, kad atostogų nusipelnė visi, tad ir ministrai turi teisę pailsėti. Vadinasi, nieko neturėtų stebinti, kad daugiau nei šešias savaites atostogaus A. Armonaitės bendrapartietis, sostinės meras Remigijus Šimašius.
Vadovauti Vilniui – sunkus darbas, meras pavargo, tad reikia pailsėti.
Bet čia toks reikalas...
Tokių saugumo, energetinių ir ekonominių iššūkių kaip dabar Lietuva seniai neturėjo. Jei ką, tai Lietuva gyvena nepaprastosios padėties režimu. Karas Ukrainoje niekur nedingo. Karo keliami nacionalinio saugumo, užsienio politikos, socialinės apsaugos iššūkiai – daugiau nei realūs ir apčiuopiami.
Neišvengiamai spalio pabaigoje šalyje reikės paleisti šildymą. Esant dabartiniams energetiniams iššūkiams Europoje, tai bus rimtas išbandymas ir Lietuvai.
Ekonomistas Žygimantas Mauricas tvirtina, kad rudenį šalies ekonomika įžengs į recesiją. Nors ekonomistai siūlo nesibaiminti ir teigia, kad galimiems ekonominiams iššūkiams šalis pasirengusi.
Tikėkimės, kad ekonomikos ekspertai teisūs ir bus, kaip prognozuoja.
Kita vertus, ekonominės krizės dažniausiai prasideda netikėtai, o jų griaunamoji galia būna gerokai didesnė, nei daugelis pranašavo. Prisiminkime – JAV investicinio banko „Lehman Brothers“ bankrotą 2008 metų rugsėjo 15 dieną.
Banko bankrotas išprovokavo pasaulinę ekonominę krizę. Po 1930 –jų Didžiosios depresijos, 2008 finansų krizė buvo antra pagal svarumą ekonominė pasaulio recesija, bet jos susidarymas pražiūrėtas. Krizės padarinius ypač skaudžiai pajuto Lietuva.
Valdžia gyvena atostogų nuotaikomis ir keisti poilsio planų neketina. Budėti palikti tik premjerė Ingrida Šimonytė ir prezidentas Gitanas Nausėda. Atostogų planų jie neturi.
Šaltas sezonas į Lietuvą ateis ir šildymą teks įjungti. Anot energijos išteklių biržos operatorės „Baltpool“, praėjęs šildymo sezonas buvo vienas brangiausių per dešimtmetį. Vidutinė centralizuota šilumos tiekimo kaina augo per 70 procentų.
Ypač blogoje padėtyje yra Vilnius. Kai sakome „Vilnius“, reikia suprasti ne kaip vieną pavienį miestą, bet kaip dydį, apimantį trečdalį Lietuvos. Vadinasi, ypač nepalankioje padėtyje – trečdalis Lietuvos.
Sostinėje šildymui suvartojimas didžiausias dujų kiekis Lietuvoje. Dujų kainos ir taip augo, o dabar, Rusijai mažinant gamtinių dujų tiekimą Europai, rudenį jos dar labiau pakils.
Kituose šalies miestuose pigesnį šildymą užtikrina biokuro deginimas. Deja, kol kas Vilniuje to padaryti neįmanoma. Neseniai Vilniuje pastatyta kogeneracinė elektrinė kūrenti biokurą galės pradėti tik nuo kitų metų kovo, kai šildymo sezonas eis pabaigos link.
Praėjusį trečiadienį Vyriausybė, gelbėdama Vilnių, šilumos tiekimo įmonėms leido neskelbiamų derybų būdu pirkti mazutą, dyzeliną ir jį kūrenti. Tai leistų išlaikyti šildymo sąskaitas praėjusių metų lygyje.
Kita vertus, kūrenant aplinką labiau teršiantį mazutą, Vilniui teks mokėti didelius taršos mokesčius. Sostinė tiesiogiai, o sostinės gyventojai per mokesčius už taršos leidimus susimokės apie 24 milijonus eurų.
Didžiausia problema, jog apie Vilniaus šilumos ūkio neįgalumą žinota seniai. Problema įsisenėjusi, bet sprendžiama ji sraigės judėjimo greičiu. Problemos sprendimo raktas – kogeneracinėje elektrinėje pastatyti katilus, kurie gali deginti biokurą.
Tarsi žinome, ką reikia padaryti, bet operatyviai to įgyvendinti negalime. Trūksta politinės valios. Techninė statybų problema virsta politinio neįgalumo manifestu. Pastatyti negalime, reikia suderinti, atlikti procedūras.
Ir šis techninis beviltiškumas persimeta į kitas gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Krašto apsaugos ministerija paskelbė – Lietuvoje statys tris naujus karinius miestelius. Statybų leidimas jau gautas kariniam miesteliui Šilalės rajone, o artimiausiu metu statybos prasidės Vilniaus rajone ir Šiauliuose.
Jei ką, dabar 2022 metų rugpjūtis! Apie karinių miestelių statybą Krašto apsaugos ministerija kalba ne pirmą kartą. Apie tai kalbėta 2015 metais. Dar kartą – 2018. Atvirai – dabar irgi tik kalbos. Pasakyti, kad statysime, dar nereiškia pastatyti.
Tinkamos karinės infrastruktūros nebuvimas neleidžia šalyje įkurdinti 5 tūkstančių, brigados dydžio, karinį Vokietijos kontingentą. Tad dauguma vokiečių karių, agresijos prieš Lietuvą atveju, judės ginti šalies ne iš kareivinių prie Vilniaus, bet karinių miestelių, esančių Vokietijoje.
Atrodo, statyti lietuviai moka, bet panašu, kad akcentuotinas žodis – atrodo. Vos ne amžina karinių miestelių statyba rodo, kad šiandieniniai valdžiai techninis statybų klausimas tapo sunkai išsprendžiamu uždaviniu.
Dabartinės valdžios pasirinktas veikimo būdas – ryšių su visuomene pagalba išsukti temą sau palankia linkme. Kad ir kokios svarbos būtų klausimas, viskas visuomenei pateikiama taip, kad valdžia atrodytų graži ir pūkuota. Viską išsuksime, atkalbėsime, pakreipsime sau naudinga linkme.
Tas pats Vilniaus šildymo klausimas. Vilniaus merui toliau sėkmingai atostogaujant, visa kaltė suverčiama nesėkmingai sutapusiom aplinkybėm. Pastatyta kogeneracinė elektrinė turėjo startuoti anksčiau, bet darbus laiku įvykdyti sutrukdė subrangovo lenkų įmonės bankrotas.
Teko skelbti naują konkursą. Prarasti brangų laiką. O užduotis perėmę suomiai įrangą paleis vėliau nei tikėtasi. Vilniaus valdžia nekalta.
Šioje vietoje ypač išsiskiria Užsienio reikalų ministerija. Praėjusį metų rudenį teigta, kad baltarusiškos „Belaruskalij“ trąšos dėl taikomų sankcijų per Lietuvą nebus gabenamos.
Jos gabentos. Kas dėl to kaltas? Žinoma, ne už sankcijų režimo taikymą tuo metu atsakinga Užsienio reikalų ministerija ir jos ministras Gabrielius Landsbergis. Kalti „Lietuvos geležinkeliai“, kurie laiku neinformavo, neperspėjo.
Liepą ore pakibus Kaliningrado tranzito klausimui, G. Landsbergis išėjo atostogauti ir klausimą paliko spręsti kitiems. Tiesa, prieš tai pareiškė, kad Lietuva nieko savarankiškai nesiima, o tik įgyvendina ES sankcijas.
Galiausiai išaiškėjo, kad stabdydama tam tikrų prekių tranzitą į Kaliningradą, atsakingi už užsienio politiką slėpėsi už Europos Komisijos nugaros. Taikydami draudimus sankcionuotų prekių pervežimui tranzitu į Kaliningradą, Lietuva nebuvo to susiderinusi su Europos Komisija.
Tai nėra klausimas, reikia leisti vykti tranzitui į Kaliningradą ar ne. Vykstant karui Ukrainoje, visi pasakys, kad rusiškų prekių tranzitas per Lietuvą atrodo neskaniai.
Tai yra už užsienio politikos įgyvendinimą atsakingų politikų kompetencijos klausimas. Kompetencijos nėra, bet visa tai glaistoma skambiais pareiškimais.
Vasara pasibaigs. Žiema neišvengiamai ateis. Šiandien ministrai atostogauja. Geriausia, kas galėtų įvykti, jog dalis ministrų iš atostogų atgal į ministerijas negrįžtų. Lietuvai naudingiau, jei jie toliau atostogautų.
