Man, atėjusiam iš pragaro, norisi juoktis. Arba siųsti ant visų raidžių. Žmonės, jūs nežinote, kas yra karštis, kas yra kančia. Niurzgliai jūs nelaimingi. Nes jau šeštadienį ryte vėjas pradėjo suktis iš šiaurės vakarų, saulę nuramino stori debesys, ir tiek to jūsų vadinamo karščio. Iš 31 liko 21. Daugtaškis.
Bet aš vis tiek rašysiu apie karštį. Nes du mėnesius gyvenau pragare, o paskui neapsikentęs iš to dusulingo kalėjimo pabėgau, panašiai kaip iš karo bėga dezertyrai. Pripažįstu: neatlaikiau. O jie ten liko ir toliau kankinasi. Šį savaitgalį Bolonijoje 38, Milane 39, Budapešte 37, Vienoje 35, Madride apie 40. Meteorologinės fantastikos specialistai toliau pasakoja apie lietų, bet jo nėra. Bet gal ir gerai, kad pasakoja, dirba psichoterapeutų darbą vargšai meteorologai – fantastai.
Taip, anksčiau irgi būdavo karšta. Nes vasara tam ir sutverta, kad prakaituotum. Karštis kamavo ir anksčiau, ir tai buvo normalu. Bet šios vasaros karštis Europoje nėra normalus. Tai perspėjimas. Birželio pradžioje Romoje siautėjo tokia temperatūra kaip Bahreine arba Dubajuje. Tik ten – dykuma, sausa, o Roma – ant pelkės.
Nuo gegužės pradžios pradėjau žiūrėti į termometrą, iš pradžių su džiaugsmu – pagaliau pasimaudysime, pasideginsime, pagaliau vasara. Paskui su nerimu: gal sugedo termometras, nes nekrenta žemiau 35. Paskui su neapykanta: du mėnesius dieną nekrenta žemiau 35, naktį – 28. Du mėnesius dieną gyveni tamsoje, užsidaręs langines ir užsižiebęs sietyną, tarsi būtų Kalėdos, tik be „Jingle Bells“. Du mėnesius po pietų nesinori išeiti į lauką, panašiai kaip viduržiemį, kai spaudžia 30 laipsnių speigas. Du mėnesius nemiegi, nes miegas – jautri būsena, ji su termometru nesusišneka ir tiek. Du mėnesius gyveni kaip lunatikas: kažką darai anksti ryte ir vidurnaktį, o dieną snūduriuoji.
Kas dar? Apatija. Nesinori nieko – nei valgyti, nei šalto proseko taurės, nesinori sėsti į mašiną, nes vairas – tarsi įkaitintas lygintuvas, nesinori sportuoti, nes vienas nubėgtas kilometras tampa trim kilometrais, o trys – maratonu. Norisi nebent štai ko: sudaužyti termometrą arba pabėgti. Aš pabėgau. Termometras liko, jis ir toliau rodo geriausiu atveju 35 arba 37, pakankamai dažnai 39 arba 41.
Puikiai suprantu, kad pasakoti apie karštį pavakary ieškantiems megztinio yra nedėkinga veikla. Bet kai įpusėjus trečiam mėnesiui termometras rodo kasdien ne mažiau 35, kai visa tai vyksta ne užsachario Afrikoje, o čia pat, pusantros valandos skrydžio ir jau sveikas atvykęs į Dubajų, tada belieka garsiai riktelėti: „Ponios ir ponai, tai perspėjimas!“
Su perspėjimais yra ne kokie reikalai. Nebent tai būtų filmas. Vienas smagiausių praėjusios žiemos filmų buvo „Don't Look Up“ su Leonardo DiCaprio. Nežiūrėk aukštyn ir viskas bus gerai. Nes yra įvairiausių neatidėliotinų reikalų čia ir dabar, o tai, kas yra ten, aukštai, – ne mūsų reikalas. Netgi jeigu ten aiškiai matosi pasaulio pabaiga, bet palaukite, juk reikia sutaisyti žoliapjovę, vakuoti agurkus, ruoštis rugsėjo pirmajai, ruoštis rinkimams, šildymo sezonui. Ar nereikia?
Kai mokslininkas – aktorius DiCaprio, JAV prezidentei bando paaiškinti, kad žiūri aukštyn ir mato kometą, kuri atlėks po šešių mėnesių, ir tada nebereikės nieko, prezidentė jį nutraukia: „O jūs žinote, kiek posėdžių artėjančios pasaulio pabaigos tema mes jau esame surengę? Dėl ekonominės krizės, branduolinio karo, sausros, demografinės krizės, ozono skylės...“ Be to: „Negerai žmonėms pasakoti, kad išnykimo galimybė yra 100 procentų. Tai beprotybė.“
Kai žmonėms pasakoji, kad toks ir anoks blogietis gali numesti atominę bombą, vieni tiki, o kiti ne, bet tam tikra diskusija vyksta. Bet kai pateiki ateinančių vasarų viziją, kai pradedi nedrąsiai spėlioti, kas įvyks, kai du tris mėnesius trikampyje tarp Pirėnų, Alpių ir Apeninų kasdien spaus nebe 35, o 42, kai bandai paaiškinti, kad tai jau beveik mirtis, tada tau pasakys: „Don‘t Look Up!“ Atsiprašau: „ Don't look at the thermometer.“ Nežiūrėk į termometrą! Ir jokia diskusija nebevyksta. Nes yra darbų: reikia sutaisyti žoliapjovę, ruoštis mokslo metams, savivaldybių rinkimams ir šildymo sezonui.
Supraskite teisingai: aš neketinu tapti dar viena Greta Thunberg. Ne ta amžiaus kategorija, o ir milijoną dolerių už veiklą kažin ar mokės. Čia juokais. O jeigu rimtai, tai pagyvenęs tuos nelemtus du mėnesius pragare, kuris verda vos pusantros valandos skrydžio iš Vilniaus atstumu, supratau vieną konkretų dalyką: žoliapjovės sutaisymas bus visada aktualesnė problema nei termometro parodymai po poros metų. Nebent kažkas tokio atsitiktų, nebent ant galvos užgriūtų. Tada gal.
Italai šią vasarą irgi rūpinosi žoliapjovėmis ir pabrangusiais greitkelias, kol nelabai toli nuo Milano, kalnuose, atitrūko milžiniška ištirpusio ledo masė ir palaidojo 11 ekskursantų. Mes Romoje bambėjome dėl nenupjautų absoliučiai perdžiūvusios žolės vejų, jos tapo dinamito sandėliu miesto centre, o tada kažkas numetė nuorūką ir kilo milžiniškas gaisras. Net dangaus nebesimatė.
Jeigu dėl liūčių ir patvinusių Kauno marių triokštelėtų užtvanka, tada greičiausiai tektų pakelti akis nuo žoliapjovės ir pažiūrėti aukštyn arba į termometrus. Nesu meteorologas, bet manyti, kad beprotiškas karštis Alpėse mūsų niekaip neliečia, nes karšta ten, o čia smarkiai lyja, kažin ar būtų teisinga. Anksčiau ar vėliau, o gal net visai greitai, klimato distrofija vienokia ar kitokia forma mus pasieks – gal karščio, o gal kritulių arba vėjų pertekliumi. Nors ši vasara, be abejo, yra puiki lietuviška voveraičių pertekliaus vasara, ir mes toliau ramiai gyvename vietinėmis orų vertybėmis. Taisome savo žoliapjoves, ruošiamės šildymo sezonui ir nesidairome į svetimus termometrus.
Nesidairykite. Nežiūrėkite aukštyn ir į termometrus. Bet mano pareiga jums pranešti: kažkas vyksta trikampyje tarp Pirėnų, Alpių ir Apeninų. Ir jeigu jūs šiandien galvojate, kad tai nerimti plepalai, siūlau pagyventi tris mėnesius 35 laipsnių temperatūroje „non stop“, siūlau pasižiūrėti į depresijos perkreiptus žmonių, kurie šiaip buvo įpratę prie karščių, veidus. Šiandien Apeninai – kaip Dubajus, rytoj Žemaitija – kaip Apeninai, o poryt Skandinavija kaip Žemaitija. Na, gal dar nelabai poryt. Bet kai vieno įžymaus Italijos meteorologo paklausiau: „Ar yra techninių prielaidų, kad kita vasara bus vėsesnė?“ jis supyko: „Neuždavinėkite beprasmiškų klausimų!“
Nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos, nuo Apšvietos amžiaus žmonės pradėjo rimtai tikėti, kad ateityje gyvensime geriau. Nes atsirado mašinos ir technologijos, šiems daiktams lemta tik tobulėti, netgi dviratis liko su dviem ratais, bet šiandien minti pedalus lengviau negu vakar. Nuo šios vasaros kažkas pasikeitė. Ateitis lieka, bet atrodo ne itin komfortabiliai. Dar visai neseniai klimato problema buvo mokslinė abstrakcija, o šią vasarą ji įgavo baugiai juntamą pobūdį. Toks jausmas, kad diena, kai ekranuose atsiras pasiūlymas „gelbėkitės, kas galite“, nebėra fantastinės komedijos scenarijus. Būtų įdomu pažiūrėti, kas išsigelbės. O jeigu neįdomu, ką gi – nežiūrėkite aukštyn. Ir į termometrus.
