Nagingi Druskininkų meistrai prieš mėnesį pakeitė mano 3 metų senumo automobiliui „Opel Corsa“ amortizatorius ir atraminius guolius. Užsakė ne pačias pigiausias žinomų gamintojų detales iš patikimų tiekėjų, bet po poros savaičių guoliai ėmė braškėti. Mano laimei, autoserviso šeimininkas turėjo savigarbos savo sąskaita juos pakeisti naujais, o paskui jau pats aiškinsis su tiekėjais.
Tokių nutikimų pastaraisiais metais tenka girdėti vis dažniau – užsakytų prekių tenka laukti neįprastai ilgai, broko dalis lenkia visas sveiko proto ribas, o kainos kyla net greičiau, negu prastėja gaminių kokybė. Ir nors dėl to dabar madinga kaltinti ne vakar pasibaigusią pandemiją, naivu būtų nepamatyti už šių reiškinių slypinčių globalių procesų.
Ne taip seniai skelbimuose aptikau ir už studento kišenpinigius primenančią kainą nusipirkau 12 metų senumo veidrodinį fotoaparatą „Nikon D3s“ – buvusį kompanijos flagmaną, apie kurį anuomet svajojo visi nikonistai. Pabandęs juo fotografuoti ir perskaitęs kelias apžvalgas supratau, kad per dešimtmetį fotoaparatai ne kažin kiek patobulėjo. Nauji modeliai be veidrodžių tapo mažesni ir lengvesni, išmoko filmuoti 4K ir net 8K raiškos vaizdą. Tačiau svarbiausia fotoaparato funkcija – fotografuoti. O nuotraukas mano senukas daro ne ką blogiau už rinkos naujienas.
Dar daugiau, vertinant jutiklio darbą prasto apšvietimo sąlygomis, kai tenka naudoti dideles ISO reikšmes, testuose jis lenkia net naujausią „Nikon Z9“. Na ir kas, kad turi tik 12 megapikselių, bet tiek jų užtektų net ir milžiniškam plakatui prie kelio iš sostinės į Pajūrį atspausdinti.
Naujų išmaniųjų telefonų procesoriai pasiekė tą ribą, kai tolimesnė pažanga kainuotų labai brangiai. O svarbiausia, paaiškėjo, kad vartotojams jos visai nereikia, nes prieš pandemiją įsigyti prietaisai dar pakankamai gerai veikia ir atitinka visus poreikius. Toliau didinti ekranų raišką nėra prasmės, nes žmogaus akis vis tiek nesugeba matyti skirtumo. Didesni gabaritai taip pat nereikalingi, nes prietaisą bus nepatogu laikyti rankoje. Tai kam pirkti naują telefoną, kol senasis dar nepamestas ar nesudaužytas?
Panašūs reiškiniai vyksta visose srityse – technologijų pažanga jau nebėra tokia sparti, kokia buvo XX a. pabaigoje ir pirmąjį mūsų amžiaus dešimtmetį. Nuo 1972 m., kai dauguma mano skaitytojų dar nė nebuvo gimę, o man buvo vos vieneri metai, žmonija taip ir negrįžo į Mėnulį – amerikiečių „Apollo 17“ skrydis buvo paskutinis. Marsas taip ir lieka vis tolyn į ateitį atidedama žmonijos svajone, o apie kokią nors galimybę iškeliauti dar toliau nėra prasmės net galvoti. Esame įkalinti Saulės sistemoje, tarsi karalaitė bokšte ant stiklo kalno, ir galime tik grožėtis tolimojo kosmoso vaizdais NASA nuotraukose.
Bet kokia technologijų pažanga gali vykti tik tuomet, kai kažkas už ją sumoka pirkdamas brangius, bet pačius naujausius gaminius arba balsuodamas už politikus, kurie žada viešaisiais pinigais finansuoti mums įdomias mokslo sritis. Neužtenka vien mokslininkų, dešimtmečiais tūnančių universitetų laboratorijose – jų darbo prasmę bent apytiksliai turi suprasti didžioji visuomenės dalis.
O kai plokščiažemininkai, klimato kaitos neigėjai, protestų prieš skiepus ir 5G ryšį dalyviai išrenka panašius į save politikus, jiems mažiausiai rūpi skatinti mokslo plėtrą.
Technologijų pažanga sustoja, kai ima irti iliuzijos apie išsilavinusių vartotojų visuomenę. Nėra paklausos naujiems įrenginiams, tai nebus ir pasiūlos. Radikalams iš tolimosios dešinės ir kairės nužudžius liberalų pažangos mitą, neliks ir pačios pažangos poreikio. Kaip Tamsiųjų amžių barbarai šimtus metų gyveno ant Antikos civilizacijos griuvėsių, kol ėmė jais domėtis, taip ir dabartinėms kartoms užteks iki jų sukurtų technologijų. Tai jau matėme postapokaliptiniame kine, kur herojai tik rankioja sunaikintos civilizacijos likučius apleistose degalinėse ir ištuštėjusiuose prekybos centruose.
Tokių naujųjų barbarų simboliu galėtų tapti Kyjivo priemiesčiuose iš ukrainiečių namų skalbykles ir indaploves grobę Rusijos kareiviai. Bet platesne prasme jais gali tapti visa žmonija, nustojusi kurti ir užsiėmusi vien tautine, religine ir pasaulėžiūrine nesantaika. Vienas tironas palaiko ir įkvepia kitus, viena įsikalbėtų istorinių skriaudų ištaisyti pakelta nuo kelių tauta budina kitus neva nuskriaustuosius. Karai, teritorinės pretenzijos ir senų nuoskaudų paskatintas kerštas gali būti užkrečiamas labiau už bet kokį koronavirusą. Rusijos agresija prieš Ukrainą atvėrė Pandoros skrynią – įtampa auga buvusioje Jugoslavijoje ir Taivano sąsiauryje.
Žmogus, kuris laukia naujo modelio išmaniojo telefono, stengiasi jam užsidirbti arba įrodyti, jog užsidirbs artimiausioje ateityje, kad galėtų pirkti išsimokėtinai. Jam reikia taikos, gerai apmokamos darbo vietos ir sklandžiai veikiančių viešųjų paslaugų. Jums tai panašu į subtilią vergovę? Bet ta vergovė užtikrino vakariečiams ir visiems globalios ekonomikos dalyviams žmonijos istorijoje dar neregėtą skurdo sumažėjimą bei taiką. Religiniam fanatikui arba aistros išnaikinti kita kalba šnekančius ar kitaip suprantančius pasaulį žmones užvaldytam asmeniui naujausio telefono nereikia.
Net jei dieną dar karšta, bet pievoje prie Snaigyno ežero pamatęs ant smilgų besisupančius ryto rasos dekoruotus voratinklius, jaučiu artėjančio rudens dvelksmą. Taip ir kiekvienas naujas mažėjančios technologijų pažangos paklausos požymis reiškia, kad žmonijos laukia labai niūrūs laikai. Pasaulis, kuriam nereikia naujo procesoriaus naujame „iPhone“ ir svajonės skristi į kosmosą, pasmerktas patirti karus, genocidą ir pasikartojančias pandemijas.
