Metai bėgo. Vakarų pasaulis, vis labiau progresuodamas, uodegoje paliko ekonomiškai ir technologiškai atsilikusį tarybinį Rytų bloką ir jo juodąją valdovę – Sovietų Sąjungą. Įpusėjus septintajam dešimtmečiui, sovietams vis labiau atsiliekant nuo demokratiško, laisva rinka grįsto Vakarų pasaulio bei augant Sovietų Sąjungos priklausomybei žemės ūkio sferoje, komunistinė vizija, po truputį blėsdama, nužudė svajonę ateityje pastatyti pasaulinę komunizmo tvirtovę. Ateities vizijos žlugo, tačiau pradėtas formuoti Sovietų Sąjungos, kaip vienintelės nacizmo nugalėtojos, mitas išliko.
Išgaravus gražios ateities svajonei, sovietai rado, kuo ją pakeisti. Vietoje kalbų apie šviesią ir gražią ateitį, jie pradėjo akcentuoti savo neva šlovingą praeitį. Tarsi iš kapinių ištraukdami senus giminių kaulus, jie pradėjo teigti, jog didžiausias jų pasiekimas buvo pergalė minėtame kare. Anot istoriko, naujos smegenų plovimo girnos pradėjo malti žmonių protus. Vėl ir vėl buvo akcentuojama pergalė, kuriant įspūdį, jog geriausius laikus Sovietų Sąjunga išgyveno, kovodama su naciais, naciais ir dar kartą naciais. Šis smegenų plovimas tęsiasi dešimtmečius. Ypač kovos prieš nacizmą ir pergalės naratyvas sustiprėjo žlugus Sovietų Sąjungai, kadangi nebeliko komunistinės ideologijos perspektyvos, o kartu ir sovietinės imperijos.
SSRS griūtis nemažos dalies rusų buvo priimta kaip didelis pralaimėjimas ir gėda: jų akimis, 9-asis dešimtmetis Rusijai buvo pažeminimo ir jos išnaudojimo laikas, kuomet grėsė ne tik Rusijos subyrėjimas, bet ir totalus ekonominis krachas. B. Jelcino valdymas dažnam rusui asocijuojasi su netvarkos laikotarpiu, o Vakarams ir žvelgiant iš tuometinių Lietuvos perspektyvų – su galimybe paversti Rusiją demokratiška ir, jeigu ne draugiška, tai bent pragmatiškai naudinga partnere. Lietuvai tuo metu Jelcino valdymas siejosi su itin svarbiu mums kariuomenės išvedimu, taip pabaigiant dešimtmečius trukusią okupaciją.
Visgi dabar mes turime pripažinti, kad tuo metu buvo per naiviai žvelgiama į tam tikrus, nors kartais ir simbolinius, procesus. Jelcino valdymas parodė, kad Rusijos ir rusų imperinis mąstymas niekur nedingo: būtent jo valdymo metais buvo pradėta kasmet rengti karinius paradus gegužės 9-ąją, būtent šio prezidento valdymo metais vyko pirmasis Čečėnijos karas, taip pat daug kas pamiršta ir Rusijos slaptųjų tarnybų sukeltus karinius įsitraukimus į konfliktus Moldovoje, Gruzijoje bei kituose buvusiuose Sovietų Sąjungos pakraščiuose. 2000 metais į valdžią atėjus į V. Putinui, kuris asmeniškai buvo pasirinktas Jelcino, buvo pakeistas ne tik Rusijos himnas, sugrąžinta SSRS himno melodija, bet ir pradėtas istorijos perrašymas, kuris atitiktų dar tuo metu besiformuojančio Rusijos režimo interesus. Pradėjo formuotis keistas Rusijos imperijos, Sovietų Sąjungos bei pergalės prieš nacizmą mišinys.
Koks viso šio smegenų plovimo rezultatas? Labai paprastas – dešimtmečiais žmones nuodijanti vizija, jog geriausias laikas buvo kova su naciais. Kodėl gi nepakartoti šio dalyko ir vėl užkurti kovą su menamais „demonais naciais“? Taip, deja, ir įvyko. Man kartais keista, kodėl žmonės stebisi rusų visuomenės nuotaikomis Ukrainos karo palaikymo kontekste – juk jiems daugelį metų buvo kalama į galvą pergalės didybė, pučiama euforija, paradai, simboliai „Z“ ir kt. Kodėl ir vėl neatkūrus tos karo su naciais euforijos? Kodėl nepradėjus milžiniško karo? Jie jį pradėjo. Tik šį kartą „stalai apsisuko“ ir nacių vaidmenį perėmė pati Rusija – neva aršiausia jų priešininkė. Taigi, šioje vietoje tik pridursiu, jog tautosaka byloja – dažniausiai esi tuo, su kuo labiausiai kovoji.
Tuo pačiu itin svarbu suvokti Rusijos veikimo iracionalumą ir į kitus, kaip jiems patiems atrodo, tačiau realybėje – tik į pačius save nukreiptą vendetą dėl tautos sąmonėje neišgyventų kompleksų kratinio. Paminėtina ir tai, jog Lietuva ir Vakarai susiduria su informacinėmis atakomis, kruopščiai rengiamomis propagandinėmis akcijomis ir melais persmelktu cinizmu, kibernetinėmis atakomis, kurios yra mano minėtos vendetos dalis. Kam šitiek investuoti į melagienų sklaidą, jei atstovauji savimi pasitikintį ir sėkmingą valstybės darinį? To nėra ir paranoja ima viršų. Šiuo atveju apgailestauti tenka ir dėl ateities, kadangi jos scenarijai bei įvykių eiga, deja, atrodo migloti, ypatingai stebint rusų propagandai imuniteto stokojančius Vakarus, kurie nėra tiesiogiai susidūrę su „rusų pasaulio“ (rus. „Русский мир“) ,,grožybėmis“ bei vis dar išlaiko Rusijos, kaip XIX amžiaus Dostojevskio bei Čaikovskio gimtinės, įsivaizdavimą.
Rusijos pradėtas karas nėra tas racionalus ir konvencinis karas, prie kurio yra pratę Vakarai. Šis karas kitoks – ilgai brendęs ir sirpęs. Šiame kare kovojame prieš žmonių sąmonėje daug metų sėtą fantaziją, siekiamą įgyvendinti psichopatinę vendetą, kurią, deja, palaiko ir nemaža dalis rusų. Tai karas, kuriame kovojame su įsivaizduojamais demonais ukrainiečių pavidale. Tai karas prieš rusų prote neigiamą Ukrainos tautos egzistavimą. Racionalumo šiame kare nebuvo ir niekada nebus, kadangi rusai nepasimokė iš savo ir kitų klaidų. Siekiant didinti mūsų tautos ir partnerių Vakaruose atsparumą minėtiems rusų veiksmas bei planams, privalome būti susitelkę, kantrūs bei išradingi, bandydami visi kartu rasti argumentus mūsų partneriams ES ir NATO, kurie įtikintų, jog ne tik informaciją, ateinančią iš Rytų, bet ir ją pačią reikia sutramdyti. Reikia pagaliau nustoti užsiiminėti saviplaka! Strateginė kantrybė ir kryptingas, nuoseklus bei nepailstamas darbas šiuo atveju yra raktas į gėrio pergalę prieš ordą.
Pabaigai tik pridursiu, jog istorija yra ne mokytoja, o prižiūrėtoja, baudžianti neišmokusius pamokų.