Dar prieš karą, rusiški ir ukrainietiški grūdai sudarė didelę dalį grūdų importo į Afrikos šalis. Prasidėjus karui, Ukrainos uostuose liko užblokuota nuo 20 iki 25 mln. tonų grūdų. Ukrainiečiai, siekdami apsiginti, užminavo uostų prieigas, tad grūdai liko neišvežti. O tai kelia rimtas maisto aprūpinimo problemas Afrikoje.
Vizito į Afriką metu, Kremliaus diplomatijos vadovas sekė pasakas apie tai, kad dėl maisto krizės Afrikoje visa kaltė tenka ne Maskvai, kuri pradėjo nepateisinamą karą, bet kolektyviniams Vakarams. Anot Orkistano užsienio reikalų ministro, jei ne Vakarų ekonominės sankcijos Rusijai, tai šios problemos nebūtų.
Grūdų trūkumo priežastis yra karas. Grūdų importo negalimumas iš Ukrainos yra karo pasekmė. Pasekmė sumaišoma su priežastimi.
Lietuvoje, Europoje ar kitose išsivysčiusio pasaulio šalyse tokie rusiški diplomatiniai fintai nepraeitų. Vis dėlto, kas galioja pas mus, nereiškia, kad veikia Afrikoje.
Nuo karo pradžios, nemaža dalis Afrikos valstybių aiškiai nepasisakė nei už Rusiją, nei už Ukrainą. Jos neįvedinėja sankcijų Maskvai. Neskuba remti Ukrainos. Gyvena pagal principą: ne mano kiaulės, ne mano pupos.
S. Lavrovo postringavimai apie tai, kad Kremlius visuomet rėmė Afrikos kovą už nepriklausomybę, pasisakė prieš kolonializmą ir Vakarų imperializmą. Prieštaravo dvigubiems Vakarų taikomiems standartams Afrikos žmonėms, o visa tai Afrikos politiniam elitui skamba tarsi maloni muzika.
Melagingi žodžiai atitaria giliai įsišaknijusias neteisingas nuostatas. Tai, kad S. Lavrovo kalbos prasilenkia su istoriniais faktais – nereikšminga. Taip, Rusija Afrikos nekolonizavo, nes buvo per toli. Maskva kolonizavo aplinkines tautas.
Afrikiečiams tai nerūpi, nes savi marškiniai arčiau kūno. Nemaža dalis Afrikos politinio elito, sovietiniais laikais mokėsi Maskvoje. Persisunkė ideologinių klišių, tad propagandinis Maskvos pasakojimas jiems skamba logiškai ir įtikinamai.
Be to, kaip papildomas argumentas afrikiečiams gali atrodyti dvigubų standartų taikymas pabėgėliams iš Ukrainos ir Afrikos. Jei pirmiesiems Europoje lengvai atidaromos visos durys, tai antriesiems nuleidžiami užkardai.
Tai kas, kad afrikiečių pabėgėlių ir ukrainiečių situacijos skirtingos. Eiliniams afrikiečiams tai nerūpi, nes, kaip minėta, savi marškiniai arčiau kūno. Panašu, kad Maskvai pavyks bent daliai Afrikiečių įsūdyti savo karo Ukrainoje ir iš to kylančių problemų matymą.
Kita rimta priešpriešos sritis – energetinė politika. Kremlius seniai siekė energetinius resursus ir jų eksportą iš ekonominės plotmės paversti ginklu. Panašu, kad iš dalies jam tai pavyko, nes dujų tiekimas tapo vėzdu, kuriuo putlerio klapčiukai dabar bando lupti europiečius.
Pasinaudojusi techninės priežiūros ir remonto pretekstu, Maskva ženkliai sumažino dujų tiekimą Europai. Mintis paprasta – neturėdami kitų tvarių dujų tiekimo alternatyvų, europiečiai turės tartis su Kremliumi. Juk žiema ateina. Dujų saugyklos pilnai neužpildytos.
Baltijos jūros dugnu nutiesta antra „Nord stream“ dujotiekio atšaka. Tik dėl karo ji nepaleista eksploatacijai. Reikia dujų? Paleiskite „Nord stream 2“.
Šiandieninis sumažintas dujų tiekimas Europai yra spaudimas europiečiams persvarstyti priimtus sankcijų sprendimus.
Jei europiečiai nesutiks daryti nuolaidų Maskvai, tai Kremliaus fantazijose žiemą jie šals ir sušals. Esamas realybės vaizdas pakeičiamas norima fantazija.
Europa priklausoma nuo rusiškų dujų tiekimo, bet ne absoliučiai. Jei būtų kitaip, ES Komisija nesiūlytų šalims narėms nuo rudens sumažinti dujų suvartojimą bent 15 procentų.
Iki karo Ukrainoje pradžios Rusija tenkino 40 proc. ES dujų poreikio. Ypač nuo rusiškų dujų buvo priklausomos Vokietija, Italija ir kelios kitos Vidurio Europos šalys. Nepaisant priklausomybės nuo dujų tiekimo, Europos didžiausia ekonomika – Vokietija – pasirengusi priimti reikiamus pokyčius energetikoje.
Suprasdami, kad dujos Maskvai nėra tik prekė, bet ir energetinis ginklas, naudojamas šantažuoti ES valstybes. O pajamos už angliavandenių pardavimą – svarbus Rusijos pajamų šaltinis karui Ukrainoje finansuoti, europiečiai ketina iki 2030 metų paversti ES visiškai nepriklausoma nuo rusiškų dujų, naftos ir anglių.
Tad energetinis Maskvos šantažas gali baigtis visai kitaip nei „rusų pasaulio“ ideologai įsivaizduoja.
Tiesa, tai ateities perspektyvos. Kol kas kare viskas sprendžiama mūšio lauke. Karas Ukrainoje seniai tapo artilerinių dvikovų vieta. Ilgą laiką Rusija turėjo neabejotiną ugnies galios pranašumą.
Jei per dieną ukrainiečiai į okupacines pajėgas atlikdavo po 5 tūkst. artilerinių šūvių, tai rusai atsakydavo dešimteriopu pranašumu. Pasirodžius raketinėms sistemos M142 HIMARS, ukrainiečių padėtis pagerėjo.
Galėdami smogti Rusijos kariniams taikiniams, esantiems už 80 kilometrų, ukrainiečiai ėmė naikinti orkų artilerinius sandėlius. Nėra sviedinių, nėra ir artilerinės ugnies volo.
Nors tai ir išlygina kovotojų pajėgumus, tačiau Vakarų karinė mintis remiasi, kad priešo artilerinė ugnis slopinama ne savo patrankų šūviais, bet kirčiais iš oro. Tam naudojama aviacija.
Panašu, kad JAV rimtai svarsto aprūpinti Ukrainą naujais naikintuvais ir apmokyti jos pilotus. Visai neseniai JAV Atstovų Rūmai pritarė galimybei mokyti ukrainiečių pilotus valdyti vakarietiško tipo orlaivius ir tam skyrė 100 mln. JAV dolerių biudžetą.
Ukrainiečių pilotai bus mokinami dirbti su ketvirtosios kartos amerikietiškais naikintuvais F-15 ir F-16. O taip pat su moderniu atakos lėktuvu „A-10 Thunderbolt II“.
Papildžius Ukrainos kariuomenę moderniais orlaiviais, ji būtų gerokai sustiprinta. Be to, modernių vakarietiškų karo lėktuvų turėjimas leistų Ukrainos kariuomenei pereiti į puolimą. O be aviacijos paramos tai padaryti sudėtinga.
Prancūzijos karinė aviacija naudoja ketvirtos kartos universalų kovos lėktuvą „Dassault Mirage 2000“. Dažniausiai sutrumpintai lėktuvas vadinamas tiesiog „Mirage“, t. y. Miražas.
Kol ukrainiečiai negavo naujų lėktuvų, kol apmokymai yra tik kalbos, o ne realūs darbai, tol visa tai – miražas. Iš toli atrodo, kad yra, o realybėje – nėra.
