Rusai panaudojo dujas kaip ginklą. Taisyklė paprasta kaip ruso kareivio prievartautojo snukis – jei Maskva ką nors gali panaudoti kaip ginklą, tai ir panaudos. Neskaičiuodama, kiek jai kainuos. Kai tik sugalvos, kad taip gali ką nors parklupdyti. Vokiškas naudos dėsnis Blogio imperijoje neveikia.
Mažai kas ir Lietuvoj beprisimena: tuo metu, kai prezidentas Reaganas paskelbė Sovietų sąjungą Blogio imperija, kurią reikia sunaikinti, o JAV uždraudė tiekti SSRS dujų ir naftos technologijas, Vokietija į tai atsakė separatine „vamzdžiai už dujas“ politika.
Geri sąjungininkai. Tokie geri, kad tą žemažiūrišką vokiečių politiką liaupsino „Pravda“ ir „Vremia“. Vakarų vokiečių politika metais kitais pratęsė SSRS agoniją. Mordoro tai neišgelbėjo – Lenino-Stalino imperija buvo pernelyg supuvusi.
Bet vokiečiai padarė viską, kad atstatytų tą karstų kromelį tiek, jog zombis vėl griebtųsi kalašnikovo. Dar daugiau. Suvienyta Vokietija pasidarė, kad pati taptų kiškiu smauglio narve.
Supainioję priežastis su pasekmėmis vokiečiai dar uoliau statė Rytų politikos kortų namelį be pamatų. Vokiečių politikai ir biznieriai pagal formulę „business as usual“ sugebėjo taip kietai užsimerkti, kad per ketvirtį amžiaus nėkart nepamatytų, jog rusų verslininkai ir oligarchai – viso labo tik KGB-FSB smaugimo virvėmis, tegu šilkinėmis, valdomos marionetės.
Sausio pradžioje Vokietija išjungė tris savo atomines jėgaines – kad neatsiliktų nuo kanclerės Merkel priimto atominės energetikos naikinimo kalendoriaus, nors jau aiškėjo, kad Rusija puls Ukrainą, o Europą buvo ištikusi viena didžiausių energijos krizių.
Merkel prieš 11 metų nutarė užraukti visą atominę energetiką, kurios elektrą, atmetus žaliąją propagandą (vis dar gyvename angliavandenilių, o ne vėjo ir saulės energijos eroje) ramiai pakeitė rusiškų dujų gaminama elektra. Lubiankoje turbūt ir ciniškiausi gebistai negalėjo patikėti, kad taip lengvai pavyko prakišti Vokietijai jos energetinio nusiginklavimo planą.
Bet ką ten vokiečiai. Jei feikinio Rusijos „verslo“ vaizdo dar vakar nenorėjo matyti absoliuti dauguma lietuvių politikų ir verslininkų, o ypač verslininkai-politikai a la Matijošaitis. Ir taip, stodami į ES saugios savo AE išsigynėm taip pat lengvai.
Topas, apsiėjęs be apkaltos: Seimo narys Skardžius šeimos bizniui Lukašendonijoje gavo paskolą iš „Gazprom“ banko. Buvo wow, bet anam premjerui neužkliuvo, o visagalis Kultūros komiteto pirmininkas pats džiaugėsi perėmęs prekybos „Rostselmaš“ kombainais monopolį.
Tamsa, gulanti ant Berlyno paminklų, yra reparacijos už politinio mąstymo tamsą. Žemažiūriškumą, pakiliai rodytą visų Vokietijos kanclerių, pradedant socialdemokratu Brandtu, kurio obuoliavimą su Blogio imperiją tęsė partietis Schmidtas, krikščionis demokratas Kohlis, socialdemokratas Schröderis ir krikščionė demokratė Merkel.
Netgi dabar, po Bučos ir Olenivkos skerdynių kancleris Scholzas kaip baikštus kiškutis mėto pėdas šokinėdamas zigzagais tarp Putino ir socialdemokratinio humanizmo.
Vienas Dievas težino, kiek vokiečiai ir visa Europa už politiką „pfenigis saujoj geriau nei rojus po mirties“ dar turės sumokėti. Ukraina už tai moka 8 metus. Krauju, sunaikintais miestais, gamyklomis, mokyklomis, universitetais. Ir išniekintomis moterimis, vaikais, net kariais.
Pripažinkim: jei ne vokiečiai, Rusija nebūtų užpuolusi Ukrainos. Du „Nord stream“ dujotiekiai buvo būtinas įvadas į šį Rusijos karą. Šio karo raktinis žodis – nordstrym. Be šio kyvordo net Kremliaus „geostrategui“ toks karas būtų buvusi per didelė avantiūra. Nepakabinus už geros vietos Vokietijos, su dujų vamzdžiu tik per Ukrainą Putinas nebūtų galėjęs taip pasikelti.
Būtų gerai, jei vokiečiai tai pripažintų. Kanclerio Scholzo lūpomis. Visiems Vakaruose, o pirmiausia Rytų politikos pradžiamokslio štai jau 250 metų (nuo pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m., kuris baigėsi Prūsijos sunaikinimu XX a.) neįkandantiems vokiečiams būtų aiškiau, kaip čia taip sutaupius tiek pfenigių tenka išjungti kirchės lempas.
Būtina politikos revizija. Be jos maklinėsim tamsoj. Įskaitant Lietuvą. Tai, kad naktį dar galime apšviesti Arkikatedrą ir Rotušę, – labiau atsitiktinumas nei dėsnis. Lietuva per stebuklą turi Būtingės terminalą. Tik per Marytės plauką Mažeikių naftos gamykla neatiteko rusų „LUKoil“.
Visa Rusijos kareivija – nuo filosofo su plyta ir respublikų iki premjero imtinai – buvo mobilizuota į karą, kad tik neateitų amerikonas, o Mažeikiuose būtų kremlinis „LUKoil“ forpostas. Premjeras Paksas už tai gulė kryžium. Savo atsistatydinimu sukeldamas dar didesnę ekonominę suirutę per jau prasidėjusią ekonominę krizę.
Paimkit tą filosofo plytą ir pabandykit kontempliuoti, kaip atrodytų Lietuva, jei vasario 24-ąją „Mažeikių naftos“ šeimininkė būtų „LUKoil“, o Klaipėdoje nebūtų SGD „Independent“.
Gal Lietuvos premjerė ir nekalbėtų kaip Orbanas. Bet turėtų elgtis kaip Orbanas. O dabar galim sakyti – Lietuva nepriklauso nuo Rusijos dujų ir naftos. Taškas. Todėl opozicija gali leisti sau elgtis taip pat populistiškai naudingai sau kaip „Williams“ istorijoje ar kare su „Independent“.
Vektorius Kinija-Taivanas – iš to paties fronto. Tie patys figūrantai, kurie buvo prieš „Williams“ ir „Independent“, – mūru už „prekybą“ su komunistine Kinija. Ta pati plaukuota ranka maitina.
Kai mes, lietuviai, skaldom FB antausius vokiečiams, įsivaizduojam, kad esam daug geresni už vokiečius. Ta pati tamsa valdo. Nemaža dalimi išlikdama rytiška, vakariškoji Lietuva sparčiai vokiškėjo, ir ne ta sektina, inžinerine prasme. Tai pasakytina ir apie žurnalistiką.
Rusai nužudė per 50 karo belaisvių, „Azov“ karių. DE facto pakartotos Katynės žudynės. Bet lietuviškai išguldyta ir tai, kad tai padarė ukrainiečiai su HIMARS. Be komentarų. Įdomiai veikia tie haimarsai – žuvo visi lagerio kaliniai, bet nė vienas prižiūrėtojas. Zimanas grabe šypsosi.
Gerai dar, kad rusų propaganda nesumojo parašyti, jog tai ne rusas kareivis kastravo ukrainietį karo belaisvį, o pats ukrainietis nusipjovė genitalijas. Mūsų žiniasklaida, kaip bothsidesismo atmaina būtų ir tą šlykštų paskvilį paskelbusi kaip „kitą nuomonę“.
Audiatur et altera pars – išklausyti ir kitą pusę – svarbiausias laisvos žurnalistikos principas. Bet tam reikia ne tik protingo skaitytojo. Protingo reporterio – taip pat. Sutikit: auka ir agresorius – labai jau nelygiavertės pusės.
Formalus bothsidesismas kuria melagingą pusiausvyrą. Ir jei reporteris teisinasi, kad abi kariaujančios pusės užsiima dezinformacija, tai gal jam geriau keisti profesiją? Kaip pastebi italų žurnalistas ir rašytojas M.Corti, tokiame kare, kaip šis, ypač lengva nustatyti, kurioj pusėj tiesa.
Šiuo atveju „kitos pusės“ balsas ir taip kasdien skamba – taikių gyventojų bombardavimu, miestų nušlavimu nuo žemės ir kitais karo nusikaltimais, Putino, Lavrovo, jų propagandistų grasinimais. Rusijos ambasada Londone paskelbė, kad visus „Azov“ karius reikia pakarti.
Ko dar reikia „abipusininkams“? M.Corti nuomone, bothsidesismas Vakaruose dažnai tėra pretekstas tiems, kuriems mielesnė yra „ta pusė“. Arba tai daroma siekiant išplėsti auditoriją.
Kol ant Berlyno architektūros šedevrų naktį gulė taupymo tamsa, vokiečių redaktoriai pakvietė Ukrainos žurnalistus į diskusiją „Dialogas nepaisant karo“. „Die Tageszeitung“ dienraštis padovanojo ukrainiečiams bloknotus su rusiška matrioška. Cinizmas neturi ribų, rašo kolegė O.Tokariuk.
Berlyno bažnyčios gražios ir tamsoje. Ir Šarlotenburgas, ir buvęs Reichstagas. Šiurpiausia tamsa – mąstymo. A la vokiečių kairiųjų dienraščio TAZ. Politinis bukaprotiškumas. Papildytas reikalavimu pervadinti beždžionių raupus, nes tai, matot, gali traumuoti afroamerikiečius.
Kai šviesos pasaulį jaudina tik tokios nesąmonės tuo metu, kai pagal Maskvos fiurerio įsakymą šaltakraujiškai išžudomi karo belaisviai, kiek kubinių metrų dujų vertas pasaulis, kurio architektūros paminklai vis dar gražiai apšviesti naktį?
