Žmogaus protas taip sukonstruotas, kad vienus įvykius užmirštame labai greitai, o kitus prisiminsime net tada, kai senatvė ištrins beveik visą gyvenimo patirtį. Pavyzdžiui, mano pažįstamos moterys dažniausiai neprisimena gimdymo skausmo, bet neužmiršta, kaip pirmą kartą paėmė į rankas savo naujagimį. Kiek būta teatrališko pasibaisėjimo socialiniuose tinkluose, kai kuro kainos trumpam buvo perkopę simbolinę 2 eurų už litrą ribą. O ar kas nors pasidžiaugė, kai per porą savaičių litras benzino atpigo daugiau nei 10 procentų?
Kiekvienos valdančiosios daugumos politikai kartais nuoširdžiai piktinasi, kad rinkėjai neprisimena jų gerų darbų. Net ir tų, kurie daug ir garsiai aptarinėti žiniasklaidoje. Tačiau klaidų ir skandalų neužmiršta ir neatleidžia.
Be to, skirtingų partijų elektorato tolerancijos lygis klaidoms, neskaidrumui ir net atvirai korupcijai skiriasi kaip liepos pabaigos savaitgalio dienų orai. Užuot pykę ant žmonių ir mintyse vadinę juos šakniavaisinėmis daržovėmis arba kanopiniais gyvūnais, politikai galėtų iš anksto numatyti, kuriuos jų darbus tauta prisimins amžinai. O jei patys nesugeba arba neturi laiko, tai man visai nesunku jiems padėti.
Apsiribokim šios kadencijos valdančiąja dauguma, kuriai po poros metų, 2024 m. rudenį, teks išgirsti rinkėjų nuosprendį už visus nuveiktus darbus ir nepateisintus lūkesčius. Net už tai, ko niekada nežadėjo, tačiau visuomenė kažkokiu būdu susiejo savo viltis būtent su ta politine jėga.
Kadangi Ingridos Šimonytės Vyriausybė perėmė valstybę iš Sauliaus Skvernelio kabineto per patį koronaviruso pandemijos piką, tai visiškai ignoruoti šios temos neįmanoma. 2024 m. niekas tikrai nenorės prisiminti, kokia grėsminga atrodė COVID-19 liga, kol neturėjome skiepų, o virusas nebuvo mutavęs į mažiau pavojingas atmainas.
Bet neužmirš asmeninių patirčių, pradedant puikiai organizuotu aptarnavimu didžiuosiuose vakcinavimo centruose ir baigiant naujos Vyriausybės apkarpytomis išmokomis asmenims, dirbusiems nuo karantino nukentėjusiose veiklos srityse. Jei kažkam Skvernelis davė pinigų net neklausinėdamas, ar pagalbos tikrai reikia, o Šimonytė tas išmokas panaikino, tai nusivylimo kartėlis nebus išgaravęs nei per šiuos, nei per kelis būsimus rinkimus.
Šių metų pradžioje rašiau, kad pandemija Lietuvoje pasibaigs ne tada, kai per parą nebus užregistruotas nė vienas susirgimas, o tuomet, kai susirgimų skaičiai niekam nebus įdomūs. Būtent taip ir nutiko. Todėl rudenį neišvengiamai blogėsianti užsikrėtimų ir net mirčių statistika jokiu būdu neturėtų tapti priežastimi valdančiajai daugumai vėl imtis kažkokių ribojimų ar draudimų, jei tik ji nenusprendė politiškai nusižudyti.
Nė nepasibaigus pandemijai mus ištikusią migrantų krizę geriausiai prisimins tie, kas pro savo namų langus matė iš pasienio miškų atsliūkinančius tolimų kraštų žmones. Močiutei iš Margionių kaimo, kuri pirmoji pastebėjo migrantų grupę, ankstyvo rudens rytą apsistojusią kaimo kapinaitėse, ir jauniems žmogaus teisių gynimo organizacijų aktyvistams tos dienos įsiminė skirtingai. Tačiau patikėjusių, kad Lietuva sėkmingai atrėmė Aliaksandro Lukašenkos režimo organizuotą hibridinę ataką, bus gerokai daugiau, negu susirūpinusiųjų iš mūsų šalies dar neišvykusių prieglobsčio prašytojų buities sąlygomis.
Neoficialus pasienio tvoros pavadinimas „Kasčiūnke“ yra ir Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko nuopelnų pripažinimas. Net jeigu didžiąją darbo dalį padarė kiti, o anas tik mokėjo laiku patekti į vakaro žinių laidas spygliuotos vielos fone.
Trečias Apokalipsės raitelis, aplankęs Šimonytės vyriausybę, žinoma, yra karo Ukrainoje sukelta Pasaulio ekonomikos krizė. Net jeigu kol kas dauguma lietuvių dar spėjo pajusti tik infliaciją, iki 2024 m. būsime išragavę visus nemalonumus, pradedant paskolų palūkanų padidėjimu ir baigiant nesugebėjusių prisitaikyti prie sankcijų Rusijai įmonių bankrotais.
Man jau dabar kelia abejonių valdančiosios daugumos politikų sugebėjimai iškomunikuoti savo rinkėjams, kad dėl visų jų kančių kalta Rusija ir karą pradėjęs Kremliaus tironas. Opozicijos pastangos tą priežastinį ryšį kaip nors ištrinti gali būti sėkmingos, nes mažiau politika besidominčios visuomenės dalies galvose užsitęsęs karas jau dabar vis mažiau siejamas su benzino ir dešros kaina.
Žmonės, kuriems prof. Vytautas Landsbergis sugriovė ne Sovietų sąjungą, o jų gimtojo kolūkio fermą, šių dienų politinius lyderius prisimins taip: Arūnas Dulkys visus norėjo prievarta paskiepyti, Gabrielius Landsbergis sukėlė Rusijos karą prieš Ukrainą, o Šimonytė pabrangino dienos ir gedulingus pietus taip, kad juos įpirktų tik Užkalnis. Kitokia šių laikų istorija tiesiog nepritaptų prie nesudėtingos anksčiau susiformavusios atminties struktūros.
Pastangos kažkaip formuoti sudėtingesnį atminties paveikslą būtų panašios į keistą bandymą prieš keletą metų sutalpinti vieną aukšto ūgio ir stambaus kūno sudėjimo gynybos apžvalgininką į mano tuomet vairuotą automobiliuką „Toyota Aygo“ – atsisėsti už vairo dar kažkaip pavyko, bet durys neužsidarė.
Ištikimiausiems TS-LKD šalininkams belieka tik melstis, kad iki 2024 m. rudens būtų pasibaigęs karas Ukrainoje, žlugęs Vladimiro Putino režimas ir išsikvėpusi ekonominė krizė.
Tada jau bus net nelabai svarbu, kam teks galimybė pavaldyti Lietuvą taikiais ekonomikos augimo laikais, o konservatoriai sugrįš tik po 4 ar 8 metų pertraukos, bręstant naujiems išbandymams.
