Vienas žymiausių karo teoretikų, Prūsijos generolas Carlas von Clausewitzas yra užrašęs reikšmingą frazę apie tai, kad „karas yra politikos tęsinys kitomis priemonėmis“. Šį posakį galime interpretuoti keliais būdais.
Galime daryti išvadą, kad karas yra neišvengiama politinio proceso tąsa. Galime manyti, karas ir politika yra susiję reiškiniai, kurie vyksta priklausomai nuo ištinkančių sąlygų ar turimų priemonių.
Niūresnė, bet man artimiausia šios citatos interpretacija atitinka ir šių dienų karo Ukrainoje būklę. Clausewitzo ištarmę galime suprasti ir kaip karo bei politikos jungtį su moralės nutylėjimu ar išstūmimu iš diskusijų lauko. Yra tik karas arba politika. Viena keičia kita ir papildo.
Politikoje ir kare, žinoma, egzistuoja tam tikros moralinės normos, dėl kurių susitariame, kurias įtvirtiname ir giname. Bet nebūtinai. Clausewitzas sąmoningai nutyli etinį karo ir politikos jungties lygmenį, suprasdamas įvairiausias kylančias dilemas. Juolab, jis karo teoretikas, o ne moralės filosofas.
156-ąją karo Ukrainoje dieną galime konstatuoti, kad mes patvirtiname Clausewitzo tezę ir karas pamažu tapo politikos tęsiniu. Pirmųjų dienų šokas, nerimas, pyktis, neapibrėžtumas vedė prie moralinių dilemų apsvarstymo, etinių klausimų kėlimo.
Pamažu nusėdusios karo dulkės, kasdienybe tapę pranešimai apie žuvusius, sužeistuosius, besitraukiančius ir kontratakuojančius užglaistė šias įtampas ir karą pavertė kasdieniu fonu. Viena vertus, tai normalus susitaikymo procesas, kai žinai, kad gali padaryti tik labai nedaug, jog realiai pakeistum, sustabdytum tai, kas vyksta.
Kita vertus, mes iš temų lauko patogiai pametėme etinius klausimus ir nepatogius sprendinius. Juos pasiglemžė politinis procesas, teisiniai aiškinimai ar tiesiog užgožė nuolat tekantis informacinis srautas.
Kauno miesto meras vis dar išsisukinėja nuo klausimų ar sprendimo, nepaisant to, kad jo valdomas verslas sukasi Ukrainoje karą tęsiančioje Vladimiro Putino Rusijoje. Rusijoje registruoti ar su ja ryšius išlaikantys verslai ir asmenys nuleidę galvas laukia, kol moraliniai klausimai tiesiog pasitrauks. Viskas taps distiliuotu politiniu procesu.
Mūsų viešojoje erdvėje daug politinių žinučių, politinių sprendimų ir siūlymų, politinių projektų, netgi paramos ar palaikymo Ukrainai akcijų įtraukimo į politinių žaidimų lauką. Bet etiniai klausimai vis intensyviau stumiami iš regos ir klausos lauko.
Rusų tautos ir kultūros atsakomybės klausimai, didelės dalies baltarusių susitaikymo su Lukašenkos režimu klausimas, ukrainiečių ryžto ginti savo valstybę klausimas, mūsų vaidmuo šiame kare ir tai, kaip šis karas paveiks (o jau ir veikia) mūsų valstybingumo ateitį.
Fone tvyrantys Europos tapatybės, demokratijos, vieningos užsienio politikos, paremtos tarptautinės teisės ir žmogaus teisių principų gynyba, klausimai. Istorinių kalčių ir perspektyvų klausimai.
Dažnai šiuolaikiniuose palyginimuose išlendantis Antrasis pasaulinis karas galėjo sugriauti Europos pamatus. Mano manymu, juos išgelbėjo būtent tie intelektualai, kurie ėmėsi sudėtingų moralinių klausimų pajudinimo. Naujosios, juos ištikusios tikrovės permąstymo.
Europos atgimimas neįsivaizduojamas be Hannos Arendt, Primo Levi, Czeslawo Miloszo, Leszeko Kolakowskio, Zygmunto Baumano moralės permąstymo darbų.
Žinoma, po šių autorių darbų judinti moralės temas, kelti blogio, asmeninės ir bendruomeninės atsakomybės, herojiškumo ir niekšybės klausimus, gali atrodyti banalu. Juolab, kad šie klausimai sunkiai atsiskleidžia kasdienybės diskusijose ar politinių procesų sekime.
Etiniams klausimams reikia laiko, distancijos, situacijos supratimo, galios ir priemonių interpretuoti, kurti naujas koncepcijas ir vaizdinius. Bet man atrodo, kad karo Ukrainoje akivaizdoje mes labai lengvai atmetėme šiuos klausimus ir tai kankina (bent jau tą sąmoningą visuomenės dalį), neleisdama susidoroti su karo beprasmybės realumu.
O juk šis karas išties yra ne politinių žaidimų, o didžiųjų moralės dilemų tęsinys. Kodėl Volodymyras Zelenskis pirmosiomis siaubo ir nežinomybės dienomis nusprendė pasilikti Ukrainoje? Kodėl savo forma modernios valstybės sąlygomis besivysčiusioje Rusijoje įsigalėjo tai, ką vieni vadina putinizmu, o kiti rašizmu?
Kodėl mes renkame paramą ukrainiečiams aukodami pinigus net ir ekonominių sunkumų akivaizdoje? Kodėl žmonės priglaudžia nepažįstamus žmones ir patys vyksta į karo krečiamą šalį, kad jiems padėtų? Kodėl vieni žmonės renkasi garsų kalbėjimą ir raišką, o kiti tylą?
Karas nėra tik politinių lyderių žaidimas, derybos, karinių dalinių judėjimai, apšaudymai, atakos ir kontratakos, infrastruktūros griovimai, maisto krizės, parama, protestai, nutylėjimai, susitaikymai ar amžinas pyktis. Karas keičia mūsų tikrovę ir mūsų moralinius sprendinius. Plačiame kontekste, karas keičia mūsų etiką.
Antradienį vykusiose Čempionų lygos atrankos rungtynėse Turkijos klubo „Fenerbahce“ sirgaliai nusprendė varžovams iš Kyjivo „Dinamo“ paskanduoti apie Vladimirą Putiną. Mažas ir niekingas incidentas, gražiai atskleidęs, kaip karą, realias žmonių žūtis ir griaunamus jų gyvenimus mes galime paversti tiesiog politiniu simuliakru.
Ar turkų sirgaliai išties palaiko Vladimiro Putino politiką? Nemanau. Jie tiesiog norėjo, kad jų mylimas klubas įveiktų ukrainiečius ir nusprendė Putino vardu išmušti juos iš psichologinio balanso. Nes politika yra tik žaidimas, o žaidimo tęsinys futbole gali perimti ir politinius memus.
Gal ir nebūčiau minėjęs šio epizodo, bet man jis atsiskleidė kaip vaizdingas argumentas tam, kaip mes gebame redukuoti etiką iš savo laikysenos ir manipuliuoti karu kaip kasdienybės potėme.
Ir nereikia kaltinti tik kvailų turkų futbolo sirgalių. Tokių ženklų pilna ir mūsų aplinkoje. Toks etikos, moralinio apsisprendimo pašalinimas iš karo temos vis labiau toleruojamas ir net skatinamas ir Lietuvoje.
Tam, kad išvengtume panašių cinizmo apraiškų, turime nuolat sau pasikartoti: karas nėra tik politikos tęsinys. Tai ir išbandymas kiekvieno iš mūsų moralei.
