Kaip sankcijos paveiks jūsų šalies ekonomiką? Ne kartą esu sulaukusi šio klausimo. Ir atsakymas vienas – ne sankcijos veikia ekonomiką, o Putino karas.
Pačių sankcijų įgyvendinimo poveikis būtų gana ribotas. Labiausiai paveiktos būtų tokios įmonės, kaip Lietuvos geležinkeliai ar Klaipėdos jūrų uostas, taip pat sankcionuotiems oligarchams priklausančios bendrovės. Tačiau globalus karo poveikis ekonomikoms ateina pirmiausia per chaosą energetikos sektoriuje ir nusistovėjusios vien ekonomine nauda grįstos politikos griūtį.
Visoje ES stebima rekordinė infliacija, ypatingai aštriai palietusi mūsų regiono valstybes: Estiją, Latviją, Lenkiją ir Lietuvą. Daugelis šalių rengia infliacijos pasekmių švelninimo paketus, stengdamiesi apsaugoti piliečių gerovę. Ne išimtis ir Lietuva. Reaguojant į itin sparčiai augančias kainas, pristatėme 2,26 mlrd. vertės infliacijos pasekmių švelninimo ir energetinės nepriklausomybės stiprinimo paketą, kuris savo santykine apimtimi yra didžiausias visoje ES.
Visgi toks ryškus kainų augimas neatsitiko pats savaime. Ryškiausias dėmuo infliacijos sudėtyje yra energijos kainos. Putinas, matydamas Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, dujas pavertė galingiausiu ekonominiu ginklu. Iki šiol, Rusijos Gazprom jau sumažino arba sustabdė dujų tiekimą į 12 šalių.
Šis tiekimo ribojimas buvo vykdomas dar iki invazijos į Ukrainą, akivaizdžiai rengiantis karui iš anksto. Dėl tokių Rusijos veiksmų, dujų kitos dienos sandorių kaina Nyderlandų TTF prekybos taške 2021 gruodį pasiekė, atrodė, rekordinius 180 Eur/MWh, kai metais anksčiau tesudarė apie 19 Eur/MWh. Dabar kainos vėl kopia virš 200 Eur/MWh. Toks dujų kainų šuolis neišvengiamai nuvilnija per visas prekių grupes, nes įmonės išaugusius kaštus perkelia į prekių ir paslaugų kainas.
Nors ES turėjo ambicijų atsisakyti ar bent jau stipriai apriboti dujų ir naftos pirkimą iš agresorės, taip sumažinant Rusijos biudžeto pajamas, bet kol kas šį taktinį ėjimą laimi Putinas. Tarptautinės energijos agentūros (IEA) duomenimis, Maskva per laikotarpį nuo invazijos pradžios savo įprastines dujų ir naftos pardavimų pajamas pasididino tiek, kad prieaugis tris kartus viršija šildymo sezono metu gaunamas pajamas iš dujų pardavimo Europai. Tai leidžia režimui ir toliau riboti tiekimą Europai, taip keliant socialines įtampas vakaruose.
Todėl vienintelė teisinga strategija – nukirsti ES šalių bambagysles su Rusija, užsitikrinant alternatyvius energijos šaltinius ir tiekėjus – atrodo kaip sunkiai įveikiamas kalnas. Pakeliui į žemyno energetinę nepriklausomybę laukia ilga šalta žiema, lydima itin išaugusių prekių ir paslaugų kainų bei ekonominės recesijos grėsmės.
Jei Putinas nuspręstų paspausti Europos politikus maksimalia galia, užsuktų dujas visiškai. Tokiu atveju iškiltų ribotų dujų išteklių paskirstymo problema. Europos Komisija daro savo namų darbus, pasiūlytas ir sutartas planas kaip susimažinti dujų vartojimą 2022 rugpjūčio – 2023 kovo mėnesiais bent 15 proc. Taip pat aktyviai pildomos turimos dujų saugyklos. Tačiau Maskvai visiškai užsukus kranelį, šių sprendimų gali nepakakti. Jei dujos būtų ribojamos Vakarų Europos, ypač Vokietijos, pramonei, antrinis poveikis būtų ir tiesioginių energijos pirkinių iš Rusijos neturinčioms šalims. Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad labiau priklausomų šalių (pvz. Vengrijos, Slovakijos, Čekijos) ekonomikos būtų paveiktos labiau, tačiau neigiamas poveikis bendrajam vidaus produktui būtų jaučiamas visur.
Visgi bet kokios nuolaidos Rusijai, atsisakant sankcijų ar mažinant pagalbą Ukrainai, būtų labai trumparegiškos. Nepaisant sudėtingų ekonominių iššūkių, nuolaidos įteisintų Rusijos energetinio šantažo politiką ir grąžintų mus į šaltojo karo įtakos zonas. Kur „savo“ kieme Rusija tvarkosi, kaip jai patinka, o tautų apsisprendimo laisvė tėra iliuzija.
Lietuva iki šiol savo pavyzdžiu rodo, kad išsilaisvinimas iš Rusijos energetinio šantažo zonos yra įmanomas, jei veiki kryptingai. Suskystintų gamtinių dujų terminalas „Independence“, naftos tiekimas nebe Rusijos nuo 2006 metų „teberemontuojamu“ naftotiekiu „Družba“, dujų ir elektros jungtys su kaimyninėmis šalimis. Visa tai leido gegužės 22 dieną tapti pirmąja ES šalimi, kuri nebeperka rusiškų dujų, naftos ir elektros.
Visišką energetinę nepriklausomybę Lietuva pasieks tik tada, kai sėkmingai įgyvendins sinchronizaciją, o savo elektros poreikius užsitikrins vietine žaliosios energijos gamyba bei taps elektrą eksportuojančia valstybe. Todėl tolimesni žingsniai – planas iki 2030 metų virš 90 proc. elektros energijos gamintis iš atsinaujinančių energijos išteklių. Tai leistų nebeimportuoti elektros ir būti mažiau priklausomiems nuo tarptautinių rinkų svyravimų.
Tuo tarpu Europai reikia įsisąmoninti ligšiolinės priklausomybės žalą ir imtis itin ambicingų energetinės nepriklausomybės projektų spartaus įgyvendinimo. Neišdavus Ukrainos žmonių ir viso demokratinio pasaulio vertybių, išgyvenus šaltą rusišką žiemą, lauks taikesnis ir saugesnis Europos žemyno pavasaris.
Šis karas neišvengiamai paveiks tarptautinę prekybą, bus persiorientuojama prie tokių tiekimo grandinių, kurių dalys yra labiau prognozuojamose, demokratinėse šalyse. Tikiu, kad Lietuvai atsivers naujos galimybės dalyvaujant pasitikėjimu grįstose tiekimo grandinėse. Buvimas teisingoje pasaulio pusėje, drauge su Ukraina, mums yra gyvybiškai svarbus.