Žinote žaidimą „Arkanoid“? Kur po ekraną skraido rutuliukas ir daužo plyteles viršuj, o apačion krenta dovanos. Rutuliukas skraido ne tiesiai, bet įstrižai, o tam kompiuteris nuolat skaičiuoja kritimo kampus ir jų sinusus su kosinusais, t. y. tarpusavio santykius. Jau nekalbant apie sudėtingesnius, šiuolaikinius žaidimus. Panašiai trigonometrija aidi ir aviacijoje ar buriavime.
Dažnas abiturientas išdidžiai atšauna – mano gyvenime sinusų skaičiuoti nereikės, kam gi to mokytis. Tėvai irgi apgaudinėja save, neva vaikas gabus kitiems dalykams, lyg matematikai reiktų neeilinių įgūdžių.
Drąsiai teigiama, kad „patys niekad nemėgom matematikos“. Skirtingai nuo įprasto kvailumo, dažniausiai slepiamo, mėginama pasirodyti šauniais. Girdi, mums įdomiau žmonės, ne sausi skaičiai. Taip teigiantys naudojasi tuo, kad matematinis neraštingumas ne toks akivaizdus, kaip kitose srityse. Ypač, jei nesusikaupė skolų.
Tokie žmonės nemato praktinio matematikos pritaikymo kasdien, manydami, kad „Ekselis“ – tai jų skaičiavimo poreikių viršūnė. Jie panašūs į matančius tik ledkalnio viršūnę. Pamirštančius, kad po vandeniu ledo gerokai daugiau ir būtent jis sudaro grėsmingą esmę.
Jie nesupranta, kad įgūdis tvarkingai parkuoti mašiną yra tiesiogiai susijęs su erdviniais ryšiais, t. y. geometrija. Juk neįdomu, kad A4/A3 ir pan. formato lapai turi konkrečias proporcijas, kurių esmė – šaknis iš dviejų. Žemėlapių programėlė skaičiuoja maršrutą remdamasi grafais, jų viršūnėmis ir briaunomis. O darbinantis į IT gigantus per interviu tikrai užduos matematinį pratimą, pagal kurį vertins gebėjimą kryptingai mąstyti.
Tokiose šeimose prastai žinoma, kad net studijuojant politikos (t. y. socialinius) mokslus yra skaičiuojami koreliacijos koeficientai, taikomos daugianarės logistinės regresinės analizės. O išmanyti rinkimų sistemas ar statistikos pagrindus ypač naudinga net ir būnant namo bendrijos pirmininku. Net tokia matematikos šaka kaip kriptografija (duomenų šifravimas) praverčia tiesiog užsiimant buitiniais reikalais. Jau nekalbant apie logiką, žaidimų teoriją, Arrow paradoksą, Bajeso teoremą ir pan.
Kalbant apie gerai apmokamas profesijas, t. y. kur laukia protingesnių, matematikos poreikis pastebimai sustiprėja. Skrydžių vadovai, finansinių paslaugų vadovai, ryšių infrastruktūros specialistai, technologai ir projektuotojai – visiems jiems tenka spręsti užduotis, glaudžiai susijusias su skaičiais ir, grubiai tariant, ateities numatymu.
Matematikos pilna lažybose, azartiniuose lošimuose, loterijose. Supratimas apie kombinatoriką, t. y. elementus, aibes, derinius, skirstinius uždirba pinigus iš tų, kurie šias sąvokas supranta menkiau. Tikimybėmis paremtas draudimo verslas, lūkesčiais – biržos ir rinkos bei visa ekonomika (mokslas apie išteklių skirstymą). Apiforminant būsto paskolą ir vertinant jūsų atvejį, bankas remiasi ne intuicija, o finansiniais modeliais. Mat kreditų skyrius, skirtingai nuo daugumos, puikiai žino skirtumą tarp žodžių numatyti ir numanyti. Tam jie turi rizikos (matematinė sąvoka!) prognozavimo ekspertus.
Ne politikų liežuvių, o būtent statistinių modelių dėka per metus su trupučiu įveiktas kovidas. Tiesa, neišmanantys proporcijų dažnai svaičiojo apie jiems gerokai sudėtingiau suvokiamas temas – pirma apie kaukių, vėliau apie skiepų žalą. Kur jų pseudomoksliniai argumentai dingo dabar?
Tie argumentai, žvelgiant matematiškai, buvo panašaus lygio kaip „Žalgirio“ gerbėjų, kurie kaulija mokesčių mokėtojų milijonų privačiam vieno asmens klubui, motyvuodami tuo, kad tai neva „garsina miesto vardą“. Bet kategoriškai ignoruodami, kad „Bayern München“, savo miestą garsinantys trupučiuką stipriau, iš miesto negauna nė skatiko. Priešingai – visam regionui atneša dešimtis milijonų eurų mokesčių ir kitokios naudos kiekvienais metais.
Matematiškai neraštingi žmonės dažnai linkę į suasmeninimą, sąmokslo teorijas, astrologiją su horoskopais ir zodiakais, tiki antgamtinėmis jėgomis ir pseudomokslais ar politiniais populistais. Linkę neįvertinti sutapimų reikšmės (mat nepratę skaičiuoti tikimybių), nežinodami logikos klaidų bei samprotavimo dėsnių ir todėl prastai argumentuojantys, o kartais tiesiog vaikiškai atsikalbinėjantys.
Problema ta, kad, remiantis šiemetiniais skaičiais, du trečdaliai abiturientų tiesiog nesupranta matematikos reikšmės ir praktinio pritaikymo tikrame suaugusių gyvenime. Jie kartais taip ir sako: kam man gimtosios kalbos egzaminas, jei tikrai nežadu būti literatu? Galima kaltinti pedagogus, teisingai pageidauti šiuolaikinės didaktikos. Kaip tai įmantriai formuluojama, „labiau pritaikytos Z kartai“. Bet lemiamą vaidmenį, kaip bebūtų, vaidina šeima.
O joje dažnai sakoma, kad gyvenime Pitagoro teoremos nereikės ir piktinamasi, kad egzaminai per sunkūs.
Tik tėveliai niekad nesidomėjo ir todėl nežino vienos aplinkybės. Kad palyginus su rimtais, konkurencingais egzaminais (Kinijos gaokao, korėjietiški Suneung, indiški JEE, vokiški), lietuviškas matematikos VBE yra, iš esmės, vaikų žaidimas.
