Partijų lyderiai siekė pabrėžti ypatingą susitarimo svarbą, nors nepasisekė susitarti kai kuriais kertiniais klausimais. Premjerė I. Šimonytė didžiavosi, kad „dėl esminių dalykų konsensuso mes turime tiek, kad kitos šalys galėtų mums jo pavydėti,“ ir kad svarbu, jog kertinių principų būtų laikomasi net pasikeitus valdančiosioms jėgoms.
Nors ir suprantamas, premjerės entuziazmas yra perdėtas. Sutarimų dėl gynybos išlaidų būta daug, ir dažnai jų buvo nepaisoma. 2004 metais vienuolika Lietuvos politinių partijų įsipareigojo 2005-2008 metais krašto apsaugai skirti ne mažiau kaip 2 proc. BVP, taip pratęsiant analogišką, 2001 metais pasirašytą susitarimą. Gerų norų būta, tvirtos valios gerokai mažiau. 2011 m. ir 2012 m. gynybai buvo skirta mažiau negu vienas procentas. Krašto apsaugos ministerijos biudžetas 2012 metams siekė tik 0,79 proc. BVP. Tačiau prezidentė ir premjeras aiškino, kad į Lietuvos gynybos finansavimą reikėtų įtraukti dalį lėšų, skiriamų Viešojo saugumo tarnybai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Net jei laikytume tokią biudžetinę gudrybę priimtina, išlaidos gynybai buvo tik 0,95-0,97 proc. BVP.
D. Grybauskaitė griežtai smerkia beveik visus Vakarų politikus dėl jų bailumo ir ryžto stokos, bet 2011 m. ji giedojo iš kito giesmyno. Prezidentė tvirtino, kad įsipareigojimai NATO mokėti 2 proc. gynybai nėra įrašyti į jokias sutartis, o „kai taisyklės nerašytos, reiškia, jų nėra“, patogiai užmiršdama, kad konkreti suma nėra įrašyta į NATO sutartį dėl to, kad atsiradus poreikiui didinti išlaidas, nereiktų keisti sutarties ir laukti, kol visos narės ją ratifikuos. Ji dar pridūrė, kad viskas priklauso „nuo išlaidų kokybės... o ne nuo kiekio“, ir kad „Lietuva visada ims kokybę“, lyg kitoms NATO narėms kokybė nerūpi.
Kitos valstybės tyčiojosi iš atotrūkio tarp Lietuvos retorikos ir konkrečių veiksmų. Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis suabejojo, ar Lietuva iš tiesų baiminasi Maskvos, jeigu krašto apsaugai skiria perpus mažiau negu reikalauja NATO normos. Pasak Sikorskio, Lenkija supranta, kad ji yra NATO pasienio šalis, todėl gynybai skiria 1,95 proc. BVP, bet Lietuva tenkinasi 0,88 proc.
Padėtis radikaliai pakito po Krymo okupacijos. Išlaidos gynybai padidėjo daugiau negu tris kartus nuo 2013 m. iki 2018 m. Tai buvo įspūdingas augimas, nors Krašto apsaugos ministerija vylėsi, kad finansavimas 2020 metais išaugs iki 2,35 proc. BVP. Konservatoriai, per kurių valdymą išlaidos gynybai nesiekė vieno procento, pradėjo kartoti mantrą, kad 2 proc. esą nėra lubos, o grindys. Neįtikinus partnerių skirti 3 proc. BVP gynybai, konservatoriai dabar galės pradėti kartoti, kad 2,5 proc. yra grindys, o ne lubos.
Partijos susitarimas gynybos klausimais yra svarbus dėl įvairių priežasčių. Vyko dialogas, valdančioji koalicija ir prezidentūra turėjo atsisakyti savo maksimalių planų dėl gynybos išlaidų ir visuotinio šaukimo. Konservatoriai tebetvirtina, jog sieks visuotinės karo prievolės nuo 2028 metų, bet vargu, ar ši svajonė taps tikrove. Pirma, jei iš tiesų siekiama įgyvendinti visuotinio saugumo principą, reikėtų taikyti karinę prievolę merginoms. Jei būtų priimtas sprendimas visus piliečius lygiai traktuoti, prievolininkų skaičius padvigubėtų, ir akivaizdu, kad tik maža dalis jų būtų kviečiami tarnauti. Antra, įvedus visuotinį šaukimą, tektų įveikti daugelį iššūkių. Nors gimstamumas mažėja, vis dėlto kasmet gimsta apie 25,000 vaikų. Net jei koks penktadalis neatitiktų minimalių fizinių karinės tarnybos kriterijų, potencialių šauktinių skaičius būtų per didelis visus kviesti tarnauti, tad būtina užtikrinti, kad atrankos procesas būtų sąžiningas, kad turtingųjų bei įtakingų žmonių vaikams nebūtų teikiamos privilegijos, išimtys ir išlygos, apie kurias net svajoti negali kaimiečių ir darbininkų vaikai. Ar moksleivis, patekęs į prestižinį užsienio universitetą, galėtų išvykti tik atlikęs karinę prievolę, ar bus teikiamos išimtys vaikinams ar merginoms, kurie prisideda prie šeimos išlaikymo? Klausimų be galo daug, ir kol jie nėra nuodugniai nagrinėjami, nėra prasmės kalbėti apie visuotinį šaukimą.
Nepaisant konservatorių ir prezidento pastangų, nebuvo pritarta 3 proc. BVP skirti krašto apsaugai. Tokiu atveju gynybos biudžetas per kelerius metus būtų padidėjęs apie 550 mln. eurų, o tai daugiau negu metinis aplinkos apsaugos biudžetas. Neginčytina, kad reikia skirti daugiau lėšų gynybai, bet tas poreikis didele dalimi tenkinimas nutarimu krašto apsaugai skirti 2,5 proc. BVP. Prieš dar didinant išlaidas, reikėtų konkrečiai žinoti, kokias paslaugas ar karinę techniką įsigytume ir ar jos būtinos, ar tik pageidautinos. Ginklų pirkliai turi be galo daug brangių blizgučių. JAV naikintuvas F-35A kainuoja apie 100 mln. dolerių, metinė jo priežiūra – dar apie 9 mln. dolerių per metus. Ir tankai nepigūs. Lenkija ketina pirkti 250 M1 Abrams tankų už šešis milijardų dolerių. Kiek tokių tankų (jei iš viso) Lietuvai reikia, bet 25 jų kainuotų šešis šimtus milijonų eurų. Moderni technika gaminama užsienyje, tad kiekvienas pirkinys didins prekybos deficitą.
Susitarimo dokumente daug dėmesio skiriama priimančiosios šalies pajėgumams vystyti. Lietuva turi sudaryti sąlygas priimti ne mažiau kaip 20 000 karių, kas savo ruožtu reiškia, kad reikės įrengti naujus poligonus, statyti naujas kareivines ir sandėlius, naujus kelius ir geležinkelius. Visa tai bus Lietuvai naudinga, pagerins šalies infrastruktūrą, sukurs daug gerų darbo vietų. Bet ir čia gal persistengta. Vokietija įsipareigoja skirti brigadą Lietuvai ginti, bet davė suprasti, kad didžioji brigados dalis bus dislokuota Vokietijoje ir bus siunčiama Lietuvon, kilus realiai grėsmei. Jos gal ir nebus, tad kareivinės liks tuščios.
Gerai, kad partijos pasiekė susitarimą, būtų dar geriau, jei jį nuosekliai įgyvendintų. Gerai, kad nepasiduota spaudimui skirti 3 proc. BVP krašto apsaugai. Baimės ir entuziazmo akys didelės, bet Lietuva turi kitų prioritetinių sričių, kurių deramai nefinansavus, mažės pasitikėjimas valstybe. Nevalia užmiršti, kad biudžeto sudarymas yra nulinės sumos žaidimas, ką gauna vienas, to negauna kitas. Reikia klausti ne tik ką pasieksime labiau finansuodami krašto apsaugą, bet ir ko būsime priversti atsisakyti, juolab, kad gynyba nėra vienintelė apleista sritis. Būtina nuodugniai nustatyti svarbiausias gynybos sritis, jas deramai finansuoti, atsispiriant moderniausios technologijos vilionėms bei norui sukurti itin kietos valstybės įvaizdį. Paaiškėjus būtinybei, būtų galima vėliau didinti gynybos išlaidas.
