Keistų įvykių grandinė prasidėjo nuo marškinėlių su Supermeno ženklu – staiga sugrįžusi vasara užklupo netikėtai ir privertė užsukti persirengti į pigių, bet nedėvėtų rūbų parduotuvę. O išeidamas pro jos duris gavau žinutę iš Jungtinėje Karalystėje dirbančios kaimynės, kad jos tėvas neatsiliepia į telefono skambučius, todėl ji manęs prašė aplankyti senolį ir įsitikinti, ar jam nieko blogo nenutiko.
Kitu atveju tokį prašymą gal net būčiau ignoravęs – juk tikėtina, kad ne man vienam jį nusiuntė. Tačiau forma diktuoja turinį, todėl atsakiau, kad jau skubu į pagalbą. Atokioje sodyboje ant kalvos prie žavios pelkės paklebenau iš vidaus užkabintas namo duris. Nerimastingai sulojo šuo, bet niekas neatidarė. O pasidairęs pro langus pamačiau ant grindų iš už stalo kyšančias basas kojas. Gerai, kad durų kablį nesunkiai pavyko atkelti ilgu atsuktuvu. Kaip vėliau konstatavo mažiau nei per pusvalandį į sodybą atskubėję medikai, senolį ištiko insultas ir kiekviena minutė buvo svarbi.
Kaimyną išvežė į Alytaus ligoninę, o aš likau stovėti jo kieme. Tada ir pamačiau, kad mane aplojęs jo augintinis sutrikęs dairosi, nerasdamas šeimininko. Pažiūrėjau į liūdnas šuniuko akis, pasitariau su kelionę namo iš Anglijos planuojančia kaimyno dukra ir nusprendėme, kad turėsiu laikiną globotinį Naglį, kurį teks saugoti nuo mūsų kalytės Seiros, kad neplanuotai nesusiporuotų.
Kitą dieną į Veisiejų turgų išsiruošiau pasipuošęs tais pačiais Supermeno marškinėliais. Vos tik žmona pasiklydo tarp šviežių daržovių, kažkokiu būdu atsidūriau prie senovinio olandiško dviračio. Paskui jau teisinausi, kad sumokėti pinigai sugrįš, jeigu visą vasarą maudytis prie Snaigyno važinėsiu nesudegindamas nė lašo benzino. Juk galiu, tikrai, tikrai netingėsiu.
Jūs taip pat esate supermenai, nes galite keisti pasaulį. Pakaktų atsisakyti nebūtinų pasivažinėjimų automobiliu, pakeisti juos ėjimu pėsčiomis arba važiavimu dviračiu, ir Vladimiras Putinas turėtų mažiau raketų Ukrainos vaikams žudyti. Tokiu būdu jūs turite stebuklingą galią priartinti karo pabaigą. Gal tik sekunde, bet pabandykite įsivaizduoti, kad būtent per ją nebus sugriauti kažkieno namai, brutaliai nutrauktas vos prasidėjęs gyvenimas.
Pirmoji karo vasara man truputį primena 1991-uosius, kai iki pat Rugpjūčio pučo žlugimo nebuvo visiškai aišku, ar sukriošusi sovietų imperija iš tikrųjų subyrės, ar tankais sutraiškys laisvės daigus. Putinas ir jo artimiausia aplinka – tokios pat sukriošę praeities šmėklos, kaip ir anuometiniai pučistai. Tik jo žlugimo valanda dar neatėjo.
Izraelyje gyvenantis Rusijos opozicionierius Maksimas Kacas savo „Youtube“ kanale atkreipė dėmesį, kad jau pakanka duomenų apie Ukrainoje žūstančius rusų kareivius, kad būtų galima sudaryti tipišką žuvusiojo portretą. Tai yra 40–50 metų vyras iš mažo miestelio, prieš karą dirbęs nekvalifikuotą darbą arba visai jo neturėjęs, išsituokęs – vaikai gyvena su buvusia žmona. Dauguma žuvusiųjų buvo taip įklimpę greitosiose paskolose, kad parsisamdyti į karą buvo vienintelė išeitis jas grąžinti.
M. Kaco teigimu, tai yra unikalus reiškinys, kad į karą veržtųsi ir jam pritartų ne jaunimas, bet vyresnioji gyventojų karta. Visų revoliucijų ir agresyvių užkariavimų sumanytojai savo retorika bandydavo suvilioti jaunus žmones, kurie troško permainų ir neturėjo ko prarasti. Kuo senesnė visuomenė, kuo mažiau joje jaunimo, tuo mažiau smurto ir agresyvumo. Ir mažesnė tikimybė, kad tokia šalis sukels karą. Šis dėsnis paaiškina net ir nusikalstamumo mažėjimą senstančiose Vakarų valstybėse.
Tačiau Rusijoje, pasak M. Kaco, mes matome visiškai priešingą reiškinį – didžiąją karui pritariančio elektorato ir kontraktus mobilizacijos punktuose pasirašančių samdinių dalį sudaro visai ne jaunimas, o ta karta, kurią labiausiai paveikė Kremliaus propagandos pažadas ištaisyti Sovietų sąjungos žlugimo klaidą ir sugrąžinti prarastą praeitį. M. Kacas tai vadina tėvų maištu prieš vaikus. Ne maištingas jaunimas, o jų tėvai tiki, neva šiuolaikinis pasaulis yra neteisingas. Ir siekia susigrąžinti esą prarastą orumą.
Sovietų sąjunga statė komunizmą, o Trečiasis reichas norėjo užkariauti erdvę neva aukštesnės rasės atstovams, bet abi šios kraugeriškos ideologijos buvo nukreiptos į ateitį ir skirtos jaunimui. O putinizmas tapo senstančių vyriškių maištu prieš jaunimą. Prieš tas rusų kartas, kurios jau įprato keliauti po pasaulį ir naudotis globaliomis technologijomis. Jos nenori ilgėtis 1980-ųjų plombyro skonio, nekęsti NATO ir svajoti apie šalį iš praeito amžiaus, kurios niekada nematė. Tai yra žmonių, kurie nori sugrįžti į savo jaunystę, maištas prieš tikrovę. Net Putino režimo atgaivinti pionieriai yra ne tikra komunistinių pažiūrų jaunimo organizacija, o tik nostalgiškas paminklas 70–80-ųjų pionieriams.
Tačiau mes puikiai žinome, kuo baigėsi Sovietų sąjungos istorija – mes sugriovėme tą supuvusią imperiją. Todėl ir Putino pradėtas istorijos rekonstrukcijos žaidimas neišvengiamai turi baigtis taip pat. Mes dar kartą palaidosime tą iš kapo prikeltą lavoną. Juk tai geriausiai mokame padaryti net ir be Supermeno ženklo ant krūtinės.
