Nes tai – smegenų nevarginantys, nesunkiai virškinami ir vertinami dalykai, apie kuriuos kalbėti, smerkiant ir ginant eilinės tokios istorijos dalyvius, yra paprasta ir smagu tiek paprastam Naisių pastoralės žmogui, tiek jo urbanizuotam atitikmeniui universitetinio miesto gatvėse.
Politika ir politinė ideologija Lietuvoje dar gyveno Sąjūdžio metais ir (nykimo linkme) pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Jas greitai išstūmė administravimas ir ūkininkavimas. Taip ir netapusi tikra klasikų politeia, Lietuva tapo pažangia oikonomia, kitaip tariant – drąsiu namų ūkiu, kurio drąsus ūkininkas nebijo nelegaliai statytis trobos draudžiamoje vietoje vidury draustinio arba atodangos.
Jei toks ūkininkas įsitraukia į viešąjį gyvenimą bei galios žaidimus ir eina politines pareigas, bet įkliūva, ką nors apie jį išviešinus, tai įvyksta skandalas, reikalaujama įkliuvusiojo galvos bei to, kas vadinama politine atsakomybe. O jei neįkliūva, tai viskas gerai. Nes kaltinti ką nors dėl blogos politikos ir būti visuomenės išgirstam galima tik tada ir ten, kur politika egzistuoja.
Jei Lietuva būtų politiškesnė, jei joje būtų politinė klasė, tai didžiosios viešojo gyvenimo aistros virtų bent iš dalies ne ten, kur jos verda ir kur jas virina vyraujančios aktualijos. Net kalbėdami apie problemines šių dienų sritis, tokias, kaip užsienio ir gynybos politika, dažnai gvildename ne tiek politiką, kiek administravimą, teisinį reguliavimą, ūkines detales ir viešųjų ryšių klišes, vengdami politinio visų šių problemų dėmens.
Net ir ten, kur matyti prastas ūkininkavimas bei administravimas, kur problemos bado akis ne idėjiškai, o žemiškai ir materialiai, stengiamasi nekelti nepatogių klausimų sisteminio politinio vertinimo kampu.
Prieš septynerius metus buvome įnirtingai įtikinėjami, kad Lietuvai žūtbūt reikia vokiškų „Boxer“ šarvuočių, bet kažkodėl su jiems nepritaikytais Izraelio gamybos bokšteliais. Tuomečiam krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui ir su juo dirbusiai interesų grupei šis beprotiškas planas, matyt, atrodė geras ir net puikus. Sprendimas pirkti šį LEGO konstruktorių buvo intensyviai reklamuojamas.
Dabar raškome vaisius: turime „Boxer“ be bokštelių ir teisinius ginčus su Izraelio bendrove. Padaryta klaida, silpninanti mūsų saugumą, kainavusi nemažai pinigų mokesčių mokėtojams, bet, jei mėginsime žvelgti į politinį dėmenį, tai matysime, kad politinės atsakomybės tiesiog nėra. Ministras Olekas prisimenamas ne dėl šarvuočių aferos, o dėl auksinių šaukštų.
Vien šarvuočių istorija galėtų būti laikoma nelaimingu atsitiktinumu sėkmingos gynybos politikos kontekste. Juk 2014-aisiais tvirtai nuspręsta: nacionaliniam saugumui ir gynybai – prioritetas. Padidintas krašto apsaugos finansavimas. Grąžinta privalomoji karinė tarnyba. Atrodė, kad tikslai – aiškūs, politinės valios – per akis, ir tereikia laiko.
Praėjo aštuoneri metai, ir turime Zoknių oro uoste naikintuvus, laikomus palapinėse su pastogėje prikabintais šildytuvais žiemos sezonui. Privažiavimas prie lėktuvų – baisiu randuotu asfaltu ir žvyrkeliu, kaip prie karvių ganyklos kaime.
Jei norime, kaip nuolat skelbiame, pereiti nuo oro policijos prie oro gynybos, tai turėtume galvoti apie visą naikintuvų eskadrilę Zoknių oro uoste. Minimum – eskadrilę. Ir kur ją šiandien laikytume? Palapinių miestelyje? LEGO nameliuose?
Buvęs ES karinio štabo žvalgybos direktorius, atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas atvirai sako, kad per tuos aštuonerius metus „neišsprendėme karinio rezervo organizavimo problemos, nesukūrėme kariniam mobilumui reikalingų sąlygų ir net dorai neparengėme infrastruktūros papildomoms NATO sąjungininkų pajėgoms, kurių patys prašome“ („Delfi“).
Čia – viskas gerai su mūsų gynybos politika? Antai Bundeswehro aukščiausioji vadovybė atvirai pripažįsta savo problemas. Pamenate, kaip jos atstovas Alfonsas Maisas pavasario pradžioje kalbėjo apie vokiečių kariuomenę? Sakė, kad ji – „plika“, neginkluota. O ką mūsų kariuomenės vadas? Ką nors iš jo girdėjome apie problemas?
Galbūt jis mano, kad neturėtų viešai kalbėti? Galbūt reikia visiško slaptumo, kai kalbama apie mokesčių mokėtojų pinigus krašto apsaugai? OK. Kaip viename privačiame vakarėlyje sakė vienas mūsų buvęs krašto apsaugos ministras: „Reikia labiau riboti informaciją, galėtume pasimokyti iš Rusijos, kaip tai daryti“.
Bet ką tuomet galvoja politikai, ir kaip rinkėjams apie tai sužinoti? Kur jų atskaitomybė mokesčių mokėtojams už lėšų gynybai naudojimą? Kur išsamus paaškinimas rinkėjams, kodėl nuo 2014-ųjų liko šitiek neatliktų namų darbų ir ko ketinama imtis, kad artimiausius aštuonerius metus nesikartotų nesąmonės, kurios vyko pastaruosius aštuonerius metus?
Tai – politika. Jos nėra, nes gynybos politikos klausimai nustumti į užkulisius, o už gynybą atsakingo ministro pareigas einantis Linos Anušauskienės vyras, karo Ukrainoje pradžią sutikęs „Stiliaus“ žurnalo viršelyje, dirba Ukrainos žiniasklaidos pranešimų vertėju „Facebook“ socialiniame tinkle. Lietuvai reikšminguose tarptautiniuose formatuose jo balsas negirdimas.
Valstybėje, kurioje politika nėra nustumta į paraštes, tokia gynybos srityje susiklosčiusi situacija būtų vertinama griežta – ir opozicijos, ir visuomenės.
Bet Lietuvos visuomenei tokiais atvejais tiesiog leidžiama „pakariauti“: už demokratiją Baltarusijoje, kurios prezidentė – Sviatlana Cichanouskaja; už rusiškų trąšų pergalę prieš baltarusiškas trąšas, kai Baltarusija mums – blogesnė už Rusiją; už NATO 5-ojo straipsnio išbandymą Karaliaučiaus tranzito klausimu, kai Rusija jau vėl blogesnė už Baltarusiją.
Ir tai veikia. Aktyvesnei visuomenės daliai tiesiog pakišamas kompiuterinis žaidimas karo tema, ir ji jaučiasi prisidėjusi ir prie pergalės, ir prie virtualios Lietuvos virtualaus saugumo užtikrinimo. Minėtos gynybos politikos problemos – nebeįdomios.
Koks dabar opozicijos vaidmuo? Panašu, kad opozicinės partijos Lietuvoje kažkuriuo metu nutarė, jog joms paprasčiausiai neapsimoka kurti ir skelbti alternatyvų valdžios politikai. Kam vargti, jei galima nedaryti nieko? Seniai praėjo laikai, kai opozicinės LDDP lyderis Seime kiekvieną savaitę per spaudos konferencijas kietais argumentais triuškino valdančiųjų politiką.
Dabar – kita taktika: pakanka peržvelgti tai, ką rašo ir rodo žiniasklaida (prezidentas nė to nedaro), ir, jei atsiranda dėmesio vertų temų, galima jas kažkiek suasmeninti („čia aš taip manau“) ir išpūsti. Nueiti į tris laidas. Pakomentuoti į atkištą mikrofoną. Viskas: politinis darbas baigtas, galima saugiai grįžti į Seimo darbų užuovėją bei rutiną, kurioje politikos tik truputį daugiau negu prezidento Gitano Nausėdos darbotvarkėje liepos 18 dieną (ten nieko neparašyta).
Kitaip tariant, opozicija tikisi, kad jos darbą dirbs žurnalistai. Ir žurnalistai išties neretai jį dirba. Nes kritinės distancijos valdžios atžvilgiu laikymosi nuostata lengvai perauga į nuolatinio oponavimo būseną (šį procesą galima ir paskatinti), ir tą erdvę, kurioje turėtų veikti opozicija, užima žiniasklaidos priemonės.
Maža to, iš žurnalistų vis dar kartais (nebijokite, ne dažnai) reikalaujama gerai dirbti savo darbą, o iš opozicijos politikų to lyg ir niekas nereikalauja. Vieni gali sau leisti visiškai nesistengti, kiti – negali. Nes tai, išrinks jus ar neišrinks, beveik nebepriklauso nuo politinių pastangų: alga mokama už darbo valandas, kuriose politikos gali visai nebūti, o populiarumą laiduoja ne tiek politika, kiek viešieji ryšiai ir veiksmingas įsitraukimas į žurnalistų sukuriamą diskursą.
Tipinis šio reiškinio pavyzdys – Ramūnas Karbauskis. Politikoje šią kadenciją jo, galima sakyti, nėra. O kai jam užeina noras sudalyvauti, jis tiesiog pakartoja vieną kitą aštresnę mintį, nuskambančią žiniasklaidoje. Ir tiek žinių iš „darnios Lietuvos“ stratego.
Rinkimus 2016-aisias jis laimėjo labai azartiškai, bet po pasiektos pergalės visas azartas nukrypo ne į žadėtos politikos įgyvendinimą, o į karą dėl karo. Tokio cirko, kaip į opozicijos pusę perėjęs ir joje kone visą kadenciją išbuvęs Seimo vadovas, demokratinė Lietuva dar nebuvo mačiusi. Tai buvo anomalija visos Europos mastu. Reikia turėti talentą žaisti galios žaidimus taip, kad juose atsidurtumėte pats prieš save ir pats sau triuškinamai pralaimėtumėte.
Tada opozicija, kaip ir dabar, daug ilsėjosi, o jos darbą – tik kur kas intensyviau nei dabar – paslaugiai atliko žiniasklaida. Opozicijos politikai Lietuvoje jau ne pirmą ir ne antrą kadenciją gyvena įsijungę energijos taupymo režimą bei darydami prielaidą, kad rinkimai laimimi ne dėl jų politinio aktyvumo, o todėl, kad valdantieji rinkėjus vis tiek galiausiai nuvils.
Komunikacijos teorijoje jau senokai kalbama apie reiškinį, kai žiniasklaida įsitraukia į politinę veiklą, atlikdama opozicijos – valdžios kritikės – tradicinį vaidmenį. Tai leidžia tenkinti auditorijos lūkesčius neprisiimant politinės atsakomybės dėl galimų veikimo strategijų, deramo atstovavimo ir sprendimų. Tiesiog pasirodote žiūrovams, išreiškiate bendras nuotaikas, nepasitenkinimą valdžia, ir atsisveikinate iki rytojaus. Smagu.
Bet mes nuėjome daug toliau: kad ir ką darytų žiniasklaida, politinė opozicija sąmoninai nebeatlieka savo politinių užduočių ir tikisi, kad jas atliks apžvalgininkai ir žurnalistai. „Pirmyn! O mes pažiūrėsime, kaip jums sekasi, ir pritarsime, jei matysime reikalą įsitraukti, kai bus tinkamas metas haipui“.
Situacija – visiškai paradoksali ir kaimiškai apolitiška. Ir valdžia, ir opozicija perėmė „pasislėpusio imamo“ – šiitų religinių pasakojimų esminio veikėjo – veikimo modelį.
Už užsienio politiką atsakingas valstybės vadovas yra tapęs šios srities pasislėpusiu imamu, kurio Lietuvos politikoje tiesiog nėra ir kuris tik post factum pritaria tam, kas vyksta be jo žinios. O jei tenka nenoromis atsidurti politinių klausimų ir, vadinasi, ginčų lauke bei viešai reikšti savo politines pažiūras, situacija darosi panaši į tą, kurioje Rusijos demokratijos tėvui Kisai Vorobjaninovui buvo liepta prie stalo tylėti ir išdidžiai pūsti žandus. Jis tylėjo ir pūtė žandus, kartais reikšmingai įterpdamas žodį „taaaip“.
Už gynybą atsakingo ministro mūsų politikoje taip pat nėra, ir tuo jis be galo populiarus tarp politikos kaimo būrų, kuriems, kaip skelbiama dainos žodžiuose, „nereikia kareivėlio, jiems tik reikia artojėlio“. Oikonomia turi savo logiką ir meldžiasi saviems mesijams. Pasislėpęs imamas Arvydas yra jos tikrasis Mahdi.
Ir šalia viso to – pasislėpusi opozicija. Jei socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė nuspręstų žaisti politikos slėpynių, tai tam žmogui, kuris eitų ieškoti, net nereikėtų užsimerkus skaičiuoti iki penkiasdešimties: jis suskaičiuotų iki dviejų ir, atsimerkęs, gerbiamos pirmininkės vis tiek nerastų.
Tas pat sakytina ir apie Sauliaus Skvernelio komandą, greičiausiai užburtą populiaraus Lietuvoje šūkio „mažiau kalbų, daugiau darbų“, kuris puikiai tinka bulviakasio metui kaime, bet visiškai netinka politinei opozicijai.
Galima pagrįstai kritikuoti užsienio reikalų ministrą, kuris tokiu sudėtingu metu išėjo atostogų. Tačiau atostogų jau seniai išėjo beveik visa Lietuvos politika, ir tai – kur kar didesnė bėda.
