Veiksmas vyko į šiaurę nuo Londono, nedideliame Lutono oro uoste, kurį gerai pažįstame daugelis, nuo elito iki čikenfektori, jis mums artimas ir mielas kaip Kauno autobusų stotis. Gal nežinote, bet būtent iš Lutono oro uosto mane 2011 metais deportavo į Lietuvą, vedė koridoriais besispyriojantį, apvilktą oranžiniu pataisos namų kombinezonu į orlaivį, o aš šaukiau, kad paleistų, ir beviltiškai stengiausi įsitverti eskalatoriaus turėklų, o jie slydo iš rankų, paskui praradau sąmonę ir nieko neatsimenu – taip ir atsiradau Vilniuje, kur mane įgrūdo į žiniasklaidą ir liepė dirbti konservatoriams, nes jei neklausysiu, tai paviešins, kuo užsiėmiau Anglijoje.
Gerai, dabar jau rašysiu rimtai.
Pranešimai žiniasklaidoje buvo skurdūs ir santūrūs, kaip pranešimas viešbučio fojė apie sugedusį liftą – keli žmonės turės lipti laiptais, atsiprašome už nepatogumus, nesklandumai, tuoj pataisysim.
Dėl karščio išsilydė ir suminkštėjo Lutono oro uosto kilimo takas, lėktuvai nebegalėjo nei leistis, nei kilti, ir tūkstančiai keleivių atsidūrė tame kelionių pragare, kurį Anglija nuo seno sugeba surengti atsiradus pirmai pasitaikiusiai progai.
Šalies transportas, kurio geriausi laikai buvo XIX amžiaus antrojoje pusėje, imperijos klestėjimo laikais, ir tebenaudojantis geležinkelius ir metro, tiltus ir tunelius iš tų laikų (ačiū Dievui, tais laikais statė šimtmečiams) yra šiais laikais sulipdytas snargliais ir priremtas laikinomis užtvaromis, suklijuotas lipnia juosta ir saugomas profsąjungų, kurios akylai žiūri, kad tik kas nors nedirbtų dešimčia minučių ilgiau.
Bet koks stumtelėjimas – trys snaigės, penkiais laipsniais aukštesnė temperatūra, nukritę ant bėgių medžių lapai, mokinių atostogos, ilgasis savaitgalis, lietus arba sausra, vėjas arba net vaivorykštė – staigiai nušluoja visą kortų namelį ir Londonas virsta Donbasu.
Jei jūs galvojate, kad kamščiai kelyje iš Vilniaus į Palangą per ilguosius vasaros savaitgalius yra chaosas, tai jūs nežinote, kas yra chaosas. Pas mus čia, Lietuvoje, tai šveicarų tvarka, palyginti su tuo, prie ko pratusi Anglija ir jos nelaimingi žmonės, kurie yra, žinoma, patys kalti, nes taikstosi su pasityčiojimais.
Ką Anglijoje galvoja apie keleivius ir ką keleiviai galvoja apie save, žino visi, kas yra matęs anksti ryte geležinkelio stotį kur nors prie Londono, kur yra dvylika bilietų kasų langelių, iš jų atidaryti du ir eilėje kantriai laukia aštuoniasdešimt žmonių. Paskui, kai eilė dar pailgėja, vienas iš dviejų veikusių langelių uždaromas, nes kasininkas eina pusryčių pertraukos. Toje šalyje kokia nors Šiaurės Korėja arba Luhansko Liaudies Respublika galėtų įvesti specialųjį valdymą per vieną dieną, nes žmonės pripratę prie bjauriausio įmanomo aptarnavimo ir net nesipriešins, tik nuolankiai lauks eilėje prie duonos ar lagerio sriubos.
Žinau, lietuviai būna bjaurūs, ir tas yra negerai – tą pačią dieną vos neatskaičiau pamokslo kažkokiai neadekvačiai poniai restorane, kuri su giminaičiais pietavo ir kaip galėdama išsidirbinėjo, vartė akis, sakė „kas čia per nesąmonė“, baksnodama į meniu, ir kitaip žemino jauną padavėją, kuri rodė kantrybės stebuklus. Kodėl neįsikišau? Nes nenorėjau restoranui nemalonumų, mat ta ponia būtų mikliai visiems išskalambijusi, kad ją užpuolė įstaigos pasamdytas Užkalnis, išgąsdino ir apstaugė, ir tada apie mane rašytų portalai, kaip apie Birutę Petrikytę (iš neigiamos pusės). O apie tokius žmones, kurie savivertę didina, niekindami aptarnaujančiuosius, parašysiu prie progos.
Tačiau jau geriau bjaurūs lietuviai negu nuolankūs anglai.
Lutono oro uoste, kai išsilydė kilimo takas, keleivius numetė kaip labiausiai erzinantį nepatogumą, ir įniršį nurašė į nuostolius. Aišku, kodėl takas išsilydė: kaip yra įprasta, gudrus operatorius įrengė viską pagal minimalius reikalavimus, kaip galint pigiau, juk visada galima užsisakyti ekspertų išvadas, kad Anglijoje tokių karščių neturėtų būti, pamanyk, 37 laipsniai Celsijaus; tie patys ekspertai parašė, kad ir sniego pietų Anglijoje neturėtų būti, ir todėl nereikia pirkti specialių valymo mašinų, o jeigu ką, tiesiog velniop atšauksim skrydžius ir keleiviai gali Kalėdas sutikti ant oro uosto grindų prie užrakinto tualeto ir uždarytos parduotuvės.
Taip ir vyko Lutone: atšauktų skrydžių keleiviams jų visus lagaminus suvertė į krūvą, laužydami ir bjaurodami, paskui oro uoste baigėsi maistas, vanduo, sugedo tualetai (kurių net ir geriausiais laikais nebuvo pakankamai), parduotuvės užsidarė ir nuleido metalines užtvaras, bijodamos įniršusios minios plėšikavimo, policija išsislapstė beveik kaip Amerikoje per „Black Lives Matter“ riaušes, informacijos nebuvo jokios, nes pasislėpė ir avialinijų personalas, bijodami susidorojimo (anglai gal ir nuolankūs, bet ten buvo pilna aštriadančių lenkų ir lietuvių, kurie jau sykį sulaužė Blogio Imperiją), todėl daugelis keleivių tiesiog voliojosi ant grindų su rėkiančiais vaikais, kurių net prišiktų sauskelnių nebuvo kaip pakeisti, tikėdamiesi, kad gal kaip nors išskris, nors tokiais atvejais laukti nėra ko: kai skrydžius atnaujins, jais keliaus ne tie, kieno skrydžiai buvo anksčiau atšaukti, o tie, kas turi bilietus į naujuosius reisus.
Kokia bloga situacija, galima suprasti vien iš to, kad lūžo ir oro uosto tinklalapis, nereikėjo nė rusų hakerių atakų: serveris juk irgi optimizuotas penkiasdešimčiai apsilankymų per minutę, nuo penkių šimtų sustingsta, o kai vienu metu bando į tinklalapį patekti penki tūkstančiai žmonių, iš kompiuterio pradeda virsti rudi dūmai ir ore pasmirsta sudegusiais skrebučiais.
Net ir tie, kurie suprato, kad laukti nėra ko, daugelį valandų negalėjo dingti iš oro uosto: viešojo transporto jokio, prie taksi – gyva eilė iš šimto žmonių, artimiausi laisvi pavežėjai už dviejų dienų kelio, pirmasis autobusas bus ryte, ir kur juo važiuoti?
Lietuvoje – palaimingas nesupratimas ir nežinojimas, kad šiuo metu pilna Anglija mūsų tautiečių (ir ne tik), kurių vasaros atostogos ir visi planai nuėjo velniop, nebebus nei mišrainių pas mamą Babtuose anei rūkytos vištos, nei Palangos su jos Laukiniais Vakarais, nes net visi tie autobusiukai, vežantys tarp Anglijos ir Lietuvos, yra išsipardavę visus įmanomus reisus iki rugpjūčio pabaigos. Lėktuvo bilietai likę tik tokie, kur kainuoja kaip privataus orlaivio nuoma.
Ar yra koks moralas? Pigių ir patogių kelionių pasaka Europoje baigėsi, kaip baigiasi dyzelinas kelyje prie Ariogalos spaudikui, kuris užsispyręs nepildo bako, „nes dar galima beveik dvidešimt kilometrų nuvažiuoti, kai jau lemputė dega“. Nemanau, kad visiems laikams baigėsi pigios ir patogios kelionės, tačiau naujo aukso amžiaus reikės palaukti ne metus ir ne du.
Ta gerai veikusi sistema, kuria mes visi džiaugėmės porą dešimtmečių, kai net studentai pasidarė keliautojais, kai nereikėjo didelių pajamų, kad savaitgaliui pašautum į Barseloną arba Mančesterį, neišlaikė streso.
Pandemija privertė pasaulio oro linijas susimažinti ir atleisti dešimtis tūkstančių žmonių, kurie susirado kitus užsiėmimus, kaip ir restoranų personalas, persikvalifikavęs į bet ką, nuo pavežėjimų iki statybų ir logistikos. Apmokyti ir įdarbinti tiek naujų žmonių, kiek buvo per porą metų išvaikyta, užims labai ilgai, juo labiau, kad ir transporto operatorių kišenės ne begalinės.
Visų atšaukimų ir chaoso kaina, išmokėtos kompensacijos keleiviams (tiems, kas jas gaus) prisidės prie naujai parduodamų bilietų kainos. Tą kainą dar didins naujo personalo mokymo kaštai ir atlyginimų infliacija. Jau nekalbu apie didelę naftos kainą: juodasis auksas greit kainuos tiek už litrą, kiek brangi kava madingoje Niujorko kavinėje.
Keliausime vis senesniais traukiniais ir lėktuvais, mokėsime už keliones brangiau, o savaitgalio pasiskraidymai bus tiems, kas labai gerai uždirba. Klausimas, ar parskristi į Lietuvą Kalėdoms iš Norgės arba Bektoniškių, reikalaus didelio svarstymo: aš prisimenu, kaip normalus ekonominės klasės bilietas iš Vilniaus į Londoną ir atgal (su tuomet dar gyvomis „Lietuvos avialinijomis“) 1995 metais kainavo 2000 litų – tris geras mėnesio algas Lietuvoje arba daugiau nei metų minimalų atlyginimą, kuris tada sudarė 150 litų per mėnesį.
Iš kur taip gerai atsimenu? Mano mėnesinis atlyginimas Britanijoje tais laikais, perskaičiavus iš svarų į lietuviškus pinigus, sudarė 13000 litų per mėnesį, ir tai veikė žmonių vaizduotę neapsakomu būdu (nepaliko abejingų), bet man tai nelabai padėjo, nes gyvenau juk ne Lietuvoje ir leidau ne litus. Todėl žmonės ir šiandien negali patikėti, kad savo noru grįžau į Lietuvą 2011 metais, palikęs BBC: jie tikrai negrįžtų, tačiau, antra vertus, jiems niekas mano darbo ir nesiūlė.
Dabar, skaitydamas reportažus apie tai, kas dedasi Anglijoje ir kaip atrodo kelionės į Lietuvą ir dar viena chaoso vasara Britanijoje, primenanti 1978–1979 metų streikų ir betvarkės laviną toje šalyje, galiu pasakyti, kad, atrodo, laiku baigiau santykius su ta keista karalyste. Lietuvoje geriau – Anglijoje geresnės tik knygos, laikraščiai, kariuomenė ir arbata.
Žinoma, alga dar ne viskas, bet kai pas mus Lietuvoje tiek daug darbų ir vis augantys atlyginimai, dažnai stebiuosi: kaip reikia nemokėti skaičiuoti ir nematyti, kas vyksta, kad vis dar manytum, jog toje disfunkcinėje ir nuvargusioje buvusios imperijos nuolaužoje gyvenimas geresnis. O šiaip gyvenimas gali būti geras bet kur, tik ne miegant ant grindų šiaurės Londono oro uoste.
