Tiesa sakant, toks ir buvo bei tebėra tikrasis Kremliaus propagandos tikslas, o ne Kaliningrado gyventojų tikri ar tariami rūpesčiai dėl vienokių ar kitokių prekių. Lietuvos politikų viešas tarpusavio vaidijimasis – maloniausia žinia Kremliui. Be to, karo fronte, nepaisant gigantiškų pastangų, neregėto žiaurumo, didelių pergalių nėra arba beveik nėra, todėl net ir menką propagandinę sėkmę, anot Andrejaus Piontkovskio, jie „parduos kaip pergalės iliuziją“.
Todėl ir mūsų pralaimėjimas yra, jei toks yra, ne Europos Komisijos išaiškinimai dėl Kaliningrado tranzito, o tai, kad šalies politinis elitas po pastarojo Kremliaus propagandos pliūpsnio tarpusavyje jei ir nesusiriejo, tai veikė labai jau nevieningai ir chaotiškai. Komisijos išaiškinimų dar bus įvairių, bus ir naujų sankcijų, kurias reikės įgyvendinti, tačiau šalies valdžia, nepaisant skirtingų ideologijų, požiūrio į vienas kitą, artėjančių rinkimų ar reitingų, privalo dirbti išvien ir koordinuotai.
Politikai net ir po pralaimėjimų pirmiausia turėtų mėginti daryti išvadas, o ne gaišti laiką aiškinimuisi, kas ką ir ne taip padarė, nes jų veiklą vis tiek galiausiai įvertins rinkėjai. Dabartinė situacija reikalauja protingų, apskaičiuotų, numatančių pasekmes sprendimų, ne mažiau aktualus yra aiškus jų pateikimas visuomenei.
Juolab, kad panašių išmėginimų Kremliaus propaganda neabejotinai dar bus ir būtina jiems pasiruošti, pirmiausia įvertinus padarytas pačių sprendimų, taip pat komunikacijos klaidas, į kurias nuolat baksnoja ekspertai. „Komunikacijos klaidos“ – šiandien jau pernelyg elegantiškas paprasčiausio politikų nesugebėjimo ar nenoro paaiškinti visuomenei savo sprendimus apibrėžimas.
Pirmoji išvada. Reikalinga iš anksto numatyti galimas Rusijos propagandines reakcijas, jų galimybes paveikti ne tik mūsų visuomenės, bet Lietuvos strateginių partnerių nuomonę. Vienas dalykas yra koks nors eilinis Kremliaus propagandinis piktinimasis tariama rusofobija, kuo jau nelabai kas ir tiki.
Kas kita – Kaliningrado eksklavas ir tranzitas, jau pats savaime jautrus Vakarų politikų akyse geopolitinis reiškinys, ir su tuo susiję gana painūs teisiniai aspektai. Ne tik numatyti, bet ir tikėtis Kremliaus propagandinio puolimo dėl tariamų ar tikrų Kaliningrado tranzito problemų, neturėjo būti itin sudėtingas ar mūsų politikams neįkandamas uždavinys.
Antroji išvada. Valdžios institucijos privalo pagaliau sutarti ir visuomenei aiškiai pasakyti, kas už ką yra atsakingas, kokia yra sprendimų seka tarp Seimo, Vyriausybės, prezidento, vykdant sankcijas. Dar geriau šioje situacijoje veikti kartu, nesikratant lyderystės bei atsakomybės, kai tik sunkesnis klausimas, galbūt išnaudojant esamus formatus ar laikinai sukuriant naują, jei tokio trūksta. Vargu, ar visuomenę tenkina situacija, kai prezidentūra teisinasi, jog viskas Europos Vadovų Taryboje esą padaryta, priimti politiniai sprendimai, „technikalijos“ lieka Vyriausybei…
Trečioji išvada. Nesidangstyti tikrais ar tariamais slaptumais, konfidencialumu. Priešingai, kuo operatyvesnis ir netgi preventyvus visuomenės informavimas apie galimas problemas, tuo mažiau erdvės ir landų Kremliaus propagandai.
Ketvirtoji išvada. Šalies politikų veiksmuose šiuo aptariamu aspektu, panašu, trūksta pastangų, o gal ir gebėjimų telkti tarptautines koalicijas, o svarbiausia – laiku informuoti svarbiausius partnerius apie norimus padaryti sprendimus ir jų pasekmes. Taip jau buvo ir kitais atvejais, pavyzdžiui, vadinamo „trąšų“ skandalo, o Kaliningrado tranzito atveju dar ir pamatėme, jog kai kurių mūsų strateginių partnerių nuomonė Lietuvos politikams buvo visiškai netikėta.
Pritarčiau šiuo atveju Ramūnui Vilpišauskui – „nacionaliniam saugumui svarbiais klausimais svarbu suderinti šalies poziciją ne tik su Europos Komisija, bet ir su pagrindiniais Lietuvos saugumui partneriais – JAV, Vokietija bei Lenkija“. Ar tai buvo padaryta? Panašu, kad ne. Ar Kaliningrado tranzitas svarbus nacionalinio saugumo klausimas? Be abejonės. Šiuo metu galbūt aktualiausias ir, atrodo, ilgam.
Ir penktoji išvada – informuoti opoziciją apie situaciją ir daromus sprendimus. Neturiu pilnos informacijos apie tai, ar opozicija buvo kaip nors informuojama. Sprendžiant iš jos reakcijos, nelabai. Galbūt dalyvavo Seimo komiteto posėdžiuose, kur tam tikra informacija buvo pateikta. Tačiau to nepakanka. Bent jau pagrindinių opozicinių partijų lyderius privalėjo informuoti kas nors iš valstybės vadovų ir tai turi būti daroma pagarbiai bei nuolat, jei norime bent minimalaus politinio solidarumo iššūkių akivaizdoje.
Valdžia ir visuomenė turėtų naudos ne tik pasiekusi reikalingą vienybę vienu ar kitu klausimu, bet galbūt ir reikalingų patarimų, nes opozicijoje yra nemažai patirties ir buvusių premjerų, ministrų, kitų konstruktyvių politikų. Nereikalingos, jei nesakytume žalingos, yra politikų varžytuvės grėsmių akivaizdoje, kurias pavertus bendradarbiavimu, naudos neabejotinai būtų daugiau ir mažiau peno Kremliaus propagandai.
Priešingu atveju, nesitarianti ir nesusitarianti valdžia palengva taps pažeidžiamiausia Kremliaus propagandai nacionalinio saugumo dalimi, kad ir kaip tai nemaloniai skambėtų. Geriau tai pripažinti anksčiau nei vėliau, nes gali būti ir per vėlu.
Vis tik praėjusią savaitę partijoms galiausiai pavyko pasirašyti susitarimą dėl gynybos. Galima jį vadinti kompromisiniu, nepakankamu ar „pamažintų ambicijų“, tačiau tai – vis tik susitarimas. Politinių partijų konsensusas visuomet buvo svarbus, nulemiantis daugelį ilgalaikių sprendimų. Šioje geopolitinėje situacijoje tai tampa dar aktualesniu veiksniu.
Tiesa, neaišku, kaip bus su užsienio politikos susitarimu, kuris numatomas pasirašyti atskirai. Apskritai, ar nebuvo klaida gynybos ir užsienio politikos susitarimus turėti atskirus? Ar gynybos politika, griežtai kalbant, įmanoma be sutartos užsienio politikos principų? Tačiau dabar yra kaip yra ir koks nors užsienio politikos susitarimo atidėliojimas būtų tik negalutinio šalies politinių jėgų konsensuso paliudijimas visų iššūkių akivaizdoje.
Išmėginimų Kremliaus propaganda dar bus ne vienas. Mums jau nebeužtenka atsipalaidavus laikyti save „Rusijos žinovais“ ar nuolat reikalauti iš Briuselio priemonių prieš permanentinį Kremliaus hibridinį karą. Laikas kritiškai pažvelgti ir į save, savo nekoordinuotus veiksmus, visų pirma, – ar tikrai patys esame pakankamai atsparūs Kremliaus propagandai?
