Būta ugningos kritikos. Buvusi prezidentė D. Grybauskaitė teigė, kad Lietuvos politikai „šoka kinkadrebio partiją,“ du liberalų partijos nariai P. Auštrevičius ir R. Lopata ragino valdžią „nedaryti jokių nuolaidų Rusijai ir atmesti bet kokius pasiūlymus, leidžiančius sankcionuotoms prekėms per Lietuvą keliauti į Kaliningradą,“ taigi, nevykdyti ES gairių, o D. Žalimas prabilo apie Lietuvos suvereniteto ribojimą.
Nereikėtų perdėm rimtai traktuoti nūdienų kasandrų kalbas apie „išdavystę“, suverenumo ribojimą bei gąsdinimus apie augantį Rusijos apetitą. Kas ką išdavė ir kaip? Kalbos neišvengiamai nukrypsta į Vokietiją ir jos kanclerį O. Scholzą, kuris neslėpė savo noro švelninti tranzito taisykles. Neginčytina ir tai, kad Vokietija, kartu su Prancūzija, Vengrija ir Italija, mano, kad reikia būtų pasirengus atitinkamomis aplinkybėmis pradėti dialogą su Rusija, skirtingai nuo Baltijos šalių, Lenkijos ir Didžiosios Britanijos, kurios nori visiškai izoliuoti ir įveikti Rusiją. Daugelis kitų ES šalių laikosi pozicijos tarp šių dviejų kraštutinumų.
Patinka ar nepatinka Vokietijos valdžios pozicija, ne Lietuvai spręsti kokia jį turėtų būti, kiek žinau, ta teisė dar neatimta iš Vokietijos piliečių ir atiduota lietuviams. Nestebina, kad EK dėmesingai atsižvelgia į Berlyno norus, panašiai kaip Lietuvos valdžia daugiau dėmesio skiria Vilniaus negu Griškabūdžio prašymams. Itin reikšminga, kad Vokietijos poziciją palaiko JAV, kurios nėra priklausomos nuo Rusijos energetikos, neturi priežasčių įsiteikti Maskvai. Jeigu JAV pritarė tranzito taisyklių patikslinimui, veikiausiai jos turėjo trūkumų, ko gera deramai neatsižvelgė į geopolitinius, strateginius klausimus, susietus su ypatinga Kaliningrado pozicija.
Kiekvienu atveju Vyriausybė atitinkamai neatliko savo namų darbų, detaliai neišsiaiškino, kaip bus taikomos sankcijos geležinkelių eismui į Kaliningradą. Jeigu pirminis nutarimas dėl sankcijų buvo priimtas skubotai, neatsižvelgus į išskirtinę Kaliningrado padėtį, tuomet į naujas EK gaires galima žiūrėti kaip į įstatymo patikslinimą, o ne išdavystę, juolab, jog labai mažai kas pakito, o dauguma draudimų tebegalioja.
Ne tik lietuviai, bet ir kai kurie vokiečių apžvalgininkai rašo, kad „Maskvoje šis sprendimas bus interpretuojamas kaip europiečių silpnumas arba pasidavimas Rusijos spaudimui.“ Kaip ir kiti, nežinau, kaip Putinas ir jo aplinka vertina EK nutarimą, bet abejoju, kad tai ženkliai paveiks Kremliaus politiką. Rusija smarkiai susilpnėjusi, ginkluotųjų pajėgų nuostoliai milžiniški, sankcijos pradeda smaugti ūkį, nors ir lėtai. Vargu, ar Putinas ir generalitetas svajoja apie naujas karines avantiūras, veikiau rūpinasi ar pasiseks atlaikyti vis geriau apginkluotų ukrainiečių pajėgų smūgius.
Rusijos spauda pristatys pokyčius kaip tiesos ir Rusijos pergalę, esą net priešiškai nusiteikusi ES buvo priversta iš dalies nutraukti neteisėtą „blokadą“. Suprantamas rusų noras džiūgauti, juk tų pergalių tiek mažai. Daug jų nebus ateityje, nes kitas sankcijų paketas bus nuodugniau peržiūrimas, o sankcijų griežtinimas skatins Rusiją toliau bambėti, kad ji skriaudžiama. Apskritai per daug reaguojama į karingus Rusijos politikos pasisakymus. Visada bus gražulių, žirinovskių, duginų, kurių įtaką pirmiausia lemia jų piktinančių komentarų sukeliama kritika.
Oficialesni Rusijos grasinimai turėtų mažiau įtakos, jeigu būtų jų nepaisoma. Kuo labiau apie juos kalbama, kuo jie rimčiau traktuojami, tuo labiau jie atrodo solidūs ir grėsmingi. Suomijai ir Švedijai pareiškus, kad jos sieks NATO narytės, Kremlius prabilo apie būsimas neigiamas pasekmes. Išskyrus kelias kibernetines atakas, kuriuos gal surengė ne valdžia, Rusija lig šiol nieko rimtesnio nepadarė, nes arba negali arba su pagrindu nuogąstauja, kad tai sukeltų itin stiprias kontrapriemones.
Kalbos, kad Suvalkų koridorius yra pavojingiausia vieta pasaulyje gali tik kutenti Kremliaus propagandistų širdis, nes jos kaip tik sukuria ir stiprina galingos ir neprognozuojamos Rusijos įvaizdį, kurį jie siekia sukurti. Drįsčiau teigti, kad nuolat kalbantys apie Rusijos keliamas grėsmes atlieka „naudingų Kremliaus idiotų“ vaidmenį, nes savo straipsniais skleidžia nors ir šiek tiek kitokia forma mintis, kurias dėl įvairių draudimų, rusų propagandistai negali skleisti Vakaruose.
Žalimas rašo, kad prarandamas Lietuvos suverenitetas, pripažįstant ypatingas Rusijos teises Lietuvos teritorijoje. Nesuprantu kaip, juk Lietuva, ne Maskva ar Kaliningradas nustato ir prižiūri tranzitą geležinkeliais. Per šaltąjį karą buvo aiškiai nubrėžti sausumos keliai ir oro koridoriai į Berlyną, kuriais galėjo naudotis Vakarų šalys. Nei SSSR, nei DDR to nelaikė suvereniteto praradimu. Stodama į ES, Lietuva neteko dalies savo suvereniteto, turėjo suderinti Lietuvos teisinę sistemą su ES, pripažinti ES teisės viršenybę. Bet „perleisdama“ dalį savo suvereniteto, Lietuva tik sustiprėjo, nes jos suvereniteto vertė smarkiai ūgtelėjo, buvo įgytos teisės ir galios, apie kurias anksčiau net nebuvo galima svajoti.
Minėti du liberalų partijos nariai nariai Auštrevičius ir Lopata ragina valdžią nedaryti nuolaidų Rusijai, neleisti sankcionuotoms prekėms per Lietuvą keliauti į Kaliningradą. Neįsivaizduoja, kaip tai būtų daroma. Ar traukinys būtų atsukamas atgal, ar sankcionuotos prekės būtų iškraunamos, ar traukinį lydėtų kokia nors apsauga? Bet tai šalutiniai klausimai. Jei Lietuva atvirai nevykdytų EK direktyvų, Briuselis turėtų reaguoti, pabarti Lietuvą, gal grasinti kokia nors bauda. Svarbiausia tai, kad ginčai pakirstų ES vienybę, galbūt skatintų kitas nares reikalauti išimčių, nukreiptų dėmesį nuo paramos Ukrainai poreikio, taigi jai pakenktų kritiniu karo laikotarpiu. Gal klystu, bet norėtųsi, kad abu liberalai paaiškintų, kaip jų siūlomas iššūkis ES vienybei padėtų Ukrainai, kurios vardan viskas tai daroma.
