Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kas bus kitas Lietuvos prezidentas?

Iki Gitano Nausėdos pirmosios kadencijos pabaigos likus porai metų, vis dažniau įsiveliame į beprasmes diskusijas, kas bus kitas Lietuvos prezidentas. Nors iš tikrųjų reikėtų klausti ne „kas?“, o „kada?“. Nes iki 2024 m. rinkimų užauginti naują politikos žvaigždę jau neužteks nei laiko, nei išteklių.

Kiek laiko reikia užauginti politinį lyderį, galintį laimėti Prezidento rinkimus? Gitanas Nausėda tam ruošėsi ar buvo ruošiamas mažiausiai dešimtmetį, o apklausų respondentai jo kandidatūrą minėdavo net ir tuomet, kai Dalia Grybauskaitė buvo ką tik įžengusi į Daukanto aikštės rūmus ir dar ilgai neketino jų niekam užleisti.

Banko patarėją G. Nausėdą dažnai rodė televizorius, jis kalbėjo ir atrodė kaip Prezidentas – rinkėjams to pakako. Tuometis premjeras Saulius Skvernelis jau buvo spėjęs Lietuvai įkyrėti, o antrajame rinkimų ture G. Nausėda tiesiog negalėjo pralaimėti, nes varžėsi su Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų kandidate, įkūnijusia viską, už ką šios partijos iki dantų griežimo nekenčia du trečdaliai Lietuvos.

D. Grybauskaitė savo populiarumą užsiaugino iš Europos Komisijos aukštumų kritikuodama besiartinančios 2008-2009 m. krizės nenorėjusią matyti Gedimino Kirkilo vyriausybę. Valdas Adamkus sužavėjo lietuvius vakarietiškos politinės kultūros ir nuosaikių pažiūrų deriniu.

Ir neatrodė kaip importiniu kostiumu aprengtas kolchozo brigadininkas. Rolandas Paksas reitingą auginosi sostinės mero ir premjero pareigose, o brangios rinkimų kampanijos manipuliacijos tik įtvirtino įdirbį.

Algirdas Mykolas Brazauskas laimėjo būsimus Prezidento rinkimus dar tada, kai grąžino tikintiesiems Vilniaus Arkikatedrą. Jam tik liko sulaukti, kol Vytautas Landsbergis sugriaus Sovietų sąjungą, atkurs Nepriklausomybę ir sugers visų nusivykusių permainomis lietuvių neapykantą.

Jeigu Lietuva jau neturi laiko užsiauginti naują kandidatą, kuris galėtų 2024 m. įveikti G. Nausėdą, tai mums belieka aptarti tuos politikus, kurie jau dabar labiausiai prie jo priartėjo apklausose. Tačiau rimčiau dairytis į juos rinkėjai pradėtų tik tuomet, jeigu pareigas einantis Prezidentas kažkaip nuviltų jų lūkesčius, įsiveltų į skandalą ar padarytų lemtingą klaidą.

Trejų metų turėjo pakakti įsitikinti, kad tokių klaidų G. Nausėdos komanda nedaro, bet kaip tik veikia per petį dairydamasi į gyventojų apklausų rezultatus ir kalba būtent tai, ką nori išgirsti dauguma rinkėjų.

Bręstanti ekonomikos krizė gali dar labiau sumažinti Ingridos Šimonytės vyriausybės populiarumą, bet Prezidento reitingams vargu ar pakenks. Pabandykite prisiminti, kaip 2008-2009 m. Pasaulio ekonominės krizės pasekmės ne sumažino, bet tik sutvirtino D. Grybauskaitės lyderystę, o visa liaudies rūstybė buvo nukreipta į Andriaus Kubiliaus kabinetą.

2019 m. rinkimų scenarijus 2024 m. jau negalės pasikartoti, nes I. Šimonytė į antrąjį turą dabar jau nepatektų. Todėl ji nė nebandys kandidatuoti. Tačiau tai padaryti neabejotinai bandys S. Skvernelis, išsivadavęs nuo 2019 m. jam trukdžiusio Ramūno Karbauskio marionetės vaidmens. Patekti į antrą rinkimų turą jis gali, bet netikiu, kad galėtų nugalėti G. Nausėdą.

Nugalėti G. Nausėdą galėtų tik D. Grybauskaitė, bet ji Prezidento rinkimuose nedalyvaus – nėra prasmės net aptarinėti tokią galimybę. Sugrįžimas į valdžią po vienos kadencijos pertraukos būtų pernelyg panašus į Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo rokiruotę, kad D. Grybauskaitė leistų sau taip pasielgti.

Būtent dėl galimybės antrajame ture mesti iššūkį dabartiniam prezidentui varžysis populiariausių opozicinių ir valdančiosios daugumos partijų kandidatai, Prezidento rinkimus išnaudodami savo populiarumui auginti, kaip niekam nežinomi provincijos muzikantai naudoja Eurovizijos atranką. O TS-LKD krikdemiškajam ir liberaliajam sparnui tai bus dar viena proga įsivelti į tarpusavio rietenas. Ko gero, šios partijos kandidato pirminiuose rinkimuose bus daugiau intrigos, demaskavimų ir aistrų, negu pačiuose 2024 m. Prezidento rinkimuose.

Socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė ir liberalė Viktorija Čmilytė-Nilsen būtų įdomios rinkėjams nebent tuo atveju, jeigu abi stebuklingu būdu iškart atsidurtų antrajame rinkimų ture. Vertybine prasme tai būtų bene įdomiausias rinkimų scenarijus. Tačiau stebuklų politikoje nebūna, todėl abi jos Prezidento rinkimuose tik darys apšilimą būsimiems Seimo rinkimams.

Advokatas Ignas Vėgėlė apklausose jau lenkia V. Blinkevičiūtę. Užauginti iki realaus G. Nausėdos konkurento jį dabar galėtų tik valdančiosios daugumos aktyvistai, aptarinėdami kiekvieną viešą pasisakymą ir užliedami patyčiomis feisbuke. Pats I. Vėgėlė tam neturi nei išteklių, nei patirties, bet konservatorių rinkėjai turi talentą bet ką padaryti politikos žvaigžde, paskirdami savo priešu Nr. 1.

O jeigu dešinysis feisbuko burbulas iš tikrųjų norėtų apsaugoti Lietuvos politiką nuo I. Vėgėlės populizmo, tai jau dabar būtų susitaręs išvis jo nepastebėti.

Netikiu, kad per krizę, tarsi fejerverkas naujametę naktį, galėtų iššauti kažkas iš Seimo populistų. Šeimų maršas ir visi pandeminiai protestai mirė taip ir neįžiebę naujų politikos žvaigždžių, o savivaldybių rinkimuose jų gali neužtekti net ir patrauklioms grumtynėms dėl sostinės mero pareigų.

Todėl jau dabar drįstu prognozuoti, kad G. Nausėdos perrinkimas 2024 m. gegužę savo nuobodumu pralenks 2014 m. D. Grybauskaitės pergalę, o visa intriga persikels į spalį, kai rinksime naują Seimą.