Pati prezidentė šios galimybės nekomentuoja. Nieko keisto – net ir pirmoje savo prezidentavimo kadencijoje apie apsisprendimą siekti antros ji pranešė tik artėjant patiems rinkimams. Tačiau jos aktyvumas viešoje erdvėje, dažni ir gana kritiški pasisakymai tarptautinės ir vidaus politikos klausimais verčia susimąstyti – tai gali būti ženklas, kad Grybauskaitė grįš į aktyvią politiką.
Politologai ir žurnalistai svarsto, kad jeigu prezidentė sugalvotų grįžti į aikštelę, yra du variantai – siekti trečios kadencijos prezidento poste arba premjero pareigų. Sutinku su kolegų nuomone, kad vyriausybės variantas, vadinamasis „Brazausko manevras“, yra mažiau tikėtinas. Tad žiūrėkime į Daukanto aikštę.
Analizuojant Grybauskaitės sugrįžimą į prezidento rinkimus yra du esminiai klausimai. Pirmas – ar galėtų dalyvauti ir laimėti? Antras – ar apskritai reikėtų?
Grybauskaitės dalyvavimas prezidento rinkimuose užduotų klausimų konstitucinės teisės specialistams. Konstitucijoje nurodyta, kad „Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės“. Atrodytų, kad raktiniai žodžiai yra „iš eilės“ ir debatams erdvės nėra.
Yra ir kita nuomonė: konstitucijų interpretacijos evoliucionuoja, prisitaiko prie demokratijos realijų. Venecijos komisija yra sakiusi, kad prezidento kadencijų apribojimas prezidentinėse (kaip JAV, Argentina, Brazilija) ir pusiau-prezidentinėse (Prancūzija, Portugalija, Lietuva) valstybėse užkerta kelią piktnaudžiavimui valdžia, yra reikalingas demokratijos apsaugai. Aišku, pusiau-prezidentinės valstybės nėra tapačios – kokioje Portugalijoje ar Suomijoje prezidento vaidmuo vidaus politikoje yra ribotas, nėra kuo daug piktnaudžiauti.
Vėlgi, mūsų Konstitucijoje aiškiai parašyta „iš eilės“.
Žinoma, tas aiškumas nereiškia, kad nebus aršių diskusijų. Kai kurie politikai Grybauskaitės prezidento poste labai nenori matyti. Todėl tikėtina, kad jeigu ji nuspręstų dalyvauti rinkimuose, toks sprendimas išprovokuotų kai kurių parlamentarų kreipimąsi į Konstitucinį teismą.
Grybauskaitė yra labai stipriai remiama dešiniųjų rinkėjų – tų, kurie balsuoja už konservatorius ir liberalus. Bet skirtingai, nei, pavyzdžiui, Ingrida Šimonytė, prezidentė turi potencialą platesniuose sluoksniuose – ankstesniuose tyrimuose pastebėjau, kad ją linko paremti ir žmonės, 2016 m. balsavę už „valstiečius“, buvę socialdemokratų rinkėjai. Todėl Nausėdai ji žymiai mažiau paranki, kaip konkurentė, nei bet kuris kitas dešiniosios koalicijos kandidatas.
Grybauskaitės ir Nausėdos kova prezidento rinkimuose būtų atkakli – du nepartiniai, tačiau ir turintys šiokius tokius politinius polinkius. Nausėda negaus daug balsų iš dešiniųjų, Grybauskaitė – atvirkščiai.
Abu pritrauks partinės tapatybės neturinčius rinkėjus, tačiau Nausėda bus dažnesnis pasirinkimas tiems, kurie labai nemėgsta konservatorių. Jeigu dabar reikėtų spėti, kas laimėtų, sakyčiau, kad geriau mesti monetą: 50 procentų balsų prieš 50 procentų.
Gana akivaizdu, kad Grybauskaitė, jeigu norėtų dalyvauti, tikrai galėtų. Tačiau antras klausimas ne mažiau svarbus: ar reikėtų?
Čia sugrįžtame prie demokratijos aspekto.
Visgi pagal Konstituciją prezidentas valdyti vienašališkai, be paramos Seime, negali, ir tiek.
Tačiau net ir su maža piktnaudžiavimo tikimybe turiu rimtų abejonių, ar precedentas, kai dvi kadencijas ėjęs pareigas prezidentas dalyvauja vėl – ir ypač jei laimi – būtų mūsų demokratijai į naudą.
Galima įsivaizduoti scenarijų ateityje, kai partinės tapatybės sustiprėja ir Lietuvoje išrenkamas prezidentas kartu su partijos, kuri jį remia, dauguma – tada realybėje politinė sistema pasislenka link Prancūzijos ir Ukrainos atvejų. Toks prezidentas galėtų besti pirštu į precedentą ir sakyti: o koks skirtumas, ar po pertraukos, jeigu tris kartus? Gal keiskime Konstituciją?
Grybauskaitės dalyvavimas rinkimuose uždėtų papildomą klaustuką dėl to, kaip ji būtų prisimenama, dėl prezidentės politinio palikimo – vadinamojo legacy. Dabar ji yra bene sėkmingiausia, daugiausiai galios turėjusi nepriklausomos Lietuvos tiesiogiai išrinkta valstybės vadovė.
Legendinis krepšininkas Michaelas Jordanas su Chicago „Bulls“ laimėjo viską, kas įmanoma, NBA krepšinyje. Padaręs kelių metų pertrauką jis grįžo ir karjeros saulėlydyje sužaidė du sezonus už Washington „Wizards“. Vis dar buvo geresnis už absoliučią daugumą lygos žaidėjų, tačiau su komanda nepateko į atkrintamąsias varžybas.
Nekyla klausimų dėl Jordano pasiekimų ir legendinio statuso, bet kyla kitas: ar reikėjo dar kartą sugrįžti?
Fanai Jordaną norėjo vėl matyti aikštelėje, kaip ir kai kurie rinkėjai dabar – Grybauskaitę prezidento rinkimuose. Tačiau norai nebūtinai sutaps su tuo, kas yra geriau Lietuvos demokratijai ilgesnėje perspektyvoje. Ar pačiai prezidentei.
