Taip yra dėl daugelio priežasčių, tačiau būtent karinis konfliktas Ukrainoje kažkuria prasme “sugrąžino” Jungtinę Karalystę į Europą. Iš kurios ji, nors ir nebuvo pasišalinusi, tačiau Brexitas savotiškai ją atitolino, gal net kažkiek izoliavo, sukėlęs daug ginčų su Briuseliu, Europos Komisija, kurie dar ligšiol iki galo neišpręsti. Ir net pats britų Borisas Johnsonas kažkiek tokius santykius provokavo, demonstruodamas “kietumą” ir nepaklusnumą Briuseliui.
Neatsitiktinai iš karto po jo atsistatydinimo buvęs vyriausias Europos Sąjungos derybininkas Brexit klausimais Michelis Barnier pareiškė, jog “atverčiamas naujas puslapis Europos Sąjungos santykiuose su Britanija”, tuo išreikšdamas atsargią konstruktyvesnių santykių viltį su naująja Vyriausybe, o ypač “dėl taikos ir stabilumo Šiaurės Airijoje, taip pat didesnio draugiškumo su partneriais ES”.
Šių eilučių autoriui su Borisu Johnsonu pirmą sykį teko susitikti dar 2008-aisiais Pekino Olimpinių žaidynių uždarymo dieną, kur tuomet charizmatiškasis Londono meras turėjo perimti žaidynių vėliavą. Trumpo pokalbio metu Borisas Johnsonas maloniai nustebino, kad neblogai žino apie mūsų šalį, o dar labiau todėl, jog jo šaknys, kaip paaiškėjo, iš tiesų vedė į Lietuvą, Žemaičių Kalvariją.
Nepaisant to, kad konservatorių lyderis šiaip taip atlaikė balsavimą dėl nepasitikėjimo partijoje birželio pradžioje (nors ir gavo apie 40% balsų prieš) ir jau atrodė, kad Borisas Johnsonas įveiks ir šitą krizę, kaip ir ankstesnes, šmaikštaudamas ir šaipydamasis, tačiau vėliau sekę nesėkmingi paskyrimai pačioje konservatorių partijoje, matyt, siekiant sustiprinti savo pozicijas, sukėlė tiesiog atsistatydinimų griūtį.
Aišku, tai nėra tikrosios ar giliosios Boriso Johnsono nesėkmės priežastys. Ir net ne partiniai vakarėliai. Kažkuria prasme jo visa politinė karjera bei politinis stilius ir yra vienas po kito sekančių skandalų įveikimas ir vėl kitų sukūrimas. Beveik trejus metus tai leido būti jam, kad ir kontroversiško dėmesio centre ir net gana populiariu premjeru, pakeitusiu daug kam atrodžiusią neryžtinga, ypač Brexito akivaizdoje, Theresą May ir po to atvedusį konservatorius į įspūdingą pergalę parlamento rinkimuose.
Tačiau nuolatinis išsisukinėjimas, o juolab melavimas publikai, žurnalistams gerokai sukrėtė britų, kaip žinia, neturinčių Konstitucijos, taip pat politinės bendruomenės, o ypač konservatorių partijos pamatus bei šimtmečiais susiklosčiusią vertybių sistemą, kurios pagrindiniais saugotojais jie ir skelbėsi.
Jo politinis palikimas greičiausiai ir bus vadinamas “kietasis” Brexitas, savotiškai ryžtingas, nors britų ekonomikai, kaip greitai paaiškėjo, nenaudingas, visų ryšių su Europos Sąjunga nutraukimas. Tiesa, prieš karjeros pabaigą spalvingasis premjeras nemažiau ryžtingai pasisuko Ukrainos pusėn, daug dėmesio skyrė ir Rytų Vidurio Europai, todėl ir tam, kas jį pakeis, reikės vienokiu ar kitokiu būdu tęsti tokią užsienio politikos kryptį, suprantama, jau kitu stiliumi.
Gana akivaizdu, kad Jungtinė Karalystė jau atsigręžė į Europą, kas yra svarbu visais aspektais, o pirmiausia saugumo, nors neatmestina, kad naujasis britų lyderis sieks sušvelninti ir Brexit pasekmes, nes pažadai ir viltys greitai kuo nors adekvačiu pakeisti Europos Sąjungos rinką, prekybą nepasiteisino ir jau senokai žlugo.
Tai supranta ir Kremlius, po Brexito labai džiūgavęs ir prognozavęs neišvengiamą Europos Sąjungos subyrėjimą, o dabar susirūpinęs stebintis Jungtinės Karalystės vyriausybių pasikeitimą ir net jau nusivylęs ir teigiantis, jog geriau nebus, duokdie, kad nebūtų blogiau. Prokremliškoje spaudoje tuoj pat pasirodė straipsniai su pavadinimais “Kitas britų premjeras taip pat nebus dovana Rusijai” ir pan.
Pradžioje atrodė, kad realiausias kandidatas į torių partijos lyderius ir premjerus yra dabartinis gynybos sekretorius Ben Wallace, buvęs kariškis. Beje, sociologinėse apklausose jis ir pirmavo, nors ir nežymiai, tačiau varžytis dėl lyderystės galų gale atsisakė. Jis net prieš pat karą Ukrainoje buvo susitikęs su Rusijos kolega Sergejumi Šoigu, po kurio tiesiai pareiškė, jog netiki jo pažadais nepulti Ukrainos ir nepradėti karo. Ben Wallace suprato, jog Rusija tikrai puls Ukrainą ir buvo, deja, teisus.
Kita gana populiari kandidatė yra Elizabeth Truss, užsienio reikalų sekretorė, taip pat nuosekliai palaikanti Ukrainą ir dėl to, aišku, nepalanki Kremliui, jau dabar lyginama su Margaret Thatcher “geležine ledi”. Dauguma britų politikos ekspertų galvojo, kad būtent tarp šių kandidatų vyks pagrindinė kova dėl konservatorių partijos pirmininko posto, o tai reiškia ir dėl britų premjero pozicijos, kuri yra svarbiausia šios šalies politinėje sanklodoje jau šimtmečius. Tačiau Ben Wallace atsitraukė ir šiuo metu aiškėja, jog lyderio rinkimuose dalyvaus daugiau nei dešimt pretendentų.
Kalbama ir apie kitas, gal ir nelauktai iškilsiančias kandidatūras tokias, kaip, pavyzdžiui, Jeremy Hunt, kuris turi savo partijos narių akyse gana didelį, tačiau kitokį pranašumą - jis nedirbo Boriso Johnsono Vyriausybėje, nors ir turi nemenką užsienio politikos patirtį, nebuvo Brexito šalininkas. Ir dabar, kai Borisas Johnsonas palieka daug problemų ne tik ekonomikoje, bet santykiuose su Europos Sąjunga, yra realus konkurentas kitiems, nes naujo lyderio išrinkimas ir viltys vis tiek bus siejamos daugiausia su šalies vidaus problemomis.
Ukraina taip pat laukia naujosios britų lyderystės ne mažiau nei rusai, nes būtent iš JAV, Jungtinės Karalystės ateina didžiausia parama, nors toli gražu ne visi Boriso Johnsono pažadai buvo vykdomi nuosekliai. Pavyzdžiui, ekonominės paramos dydžiu Jungtinė Karalystė ne ką skyrėsi nuo Vokietijos ar Prancūzijos, gal tik ginkluotės tiekimu viršijo, tačiau kol kas lėtokai vykdė pažadus paruošti 10000 Ukrainos karių kas trys mėnesiai ir kt.
Vis tik akivaizdu, jog naujojo britų lyderio požiūris į paramą Ukrainai bus itin svarbus. Neabejotina, jog kandidatai į britų konservatorių partijos lyderius debatų metu apie tai kalbės, gal net paskelbs konceptualius programinius principus. Viena aišku, šiek tiek pažįstant britų politiką, naujojo premjero ir naujos Vyriausybės požiūris į paramą Ukrainai, Rusijos agresiją esmingai nesikeis, nes tokios yra ne tik konservatorių, bet ir daugumos leiboristų, o, kas itin svarbu, ir britų visuomenės nuostatos.
Šios šalies politikams tradiciškai rūpėjo geopolitika, daugelis ją neblogai išmanydavo, naudodavo ir vidaus politinėse kovose, taip gali būti ir dabar, nes būtent geopolitiniai iššūkiai lems artimiausią Europos ir ne tik raidą. Pavyzdžiui, ta pati į rinkimų kovą dėl lyderystės partijoje pirmoji stojusi jau minėta užsienio reikalų sekretorė Elizabeth Truss savo pirmajame programiniame pareiškime būtent geopolitikai skyrė daugiausia dėmesio.
Ji teigė, jog šalia Kinijos didžiausią grėsmę Jungtinei Karalystei kelia Rusija ir, jei bus išrinkta, visomis išgalėmis sieks Ukrainos pergalės.
Tiesa, formaliai Borisas Johnsonas tebeeina Jungtinės Karalystės Ministro Pirmininko pareigas iki pat rudens, kas, kaip spėlioja dalis apžvalgininkų, gal būt slepia kokius nors dar netikėtus jo žingsnius. Kaip pats rašė savo puikioje knygoje “Churchillio veiksnys” - “Kažkas yra pasakęs, anglai pralaimi visus mūšius, išskyrus paskutinį”.
Bet kuriuo atveju, nepaisant gana prieštaringo palikimo, Borisas Johnsonas išliks britų politikos istorijoje kaip originali, savaip mėginusi sekti Winstonu Churchilliu asmenybė.
