Užsienio reikalai neatsilieka nuo švietimo. Gelbėdami Baltarusiją, ją atidavėme Rusijai. Lietuvos ilgą laiką puoselėta užsienio politika neleisti Rusijai užvaldyti Baltarusijos – palaidota. Lyg maža karo įtampų rytuose, atidarėme antrą frontą: metėmės prieš Kiniją. Pirmieji iš vakarų valstybių garsiai atidarėme Taivano atstovybę. Paspringome milžiniškais nuostoliais - Kinijos atsakomosiomis sankcijomis. Puolėme įtikinėti, kad tai ne „Taivano“, o „Taivaniečių“ atstovybė, lyg tai ką nors iš esmės keistų.
Baltarusijoje – Rusijos kariuomenė, o Lukašenka ėmė tiesiogiai grasinti Europai karu. Lyg to nebūtų maža, uždarėme didelės dalies prekių tranzitą per Lietuvą į Kaliningradą. Mušėmės į krūtinę, kad tai ne mes, o geležinkeliai. Tie patys, kurie Baltarusijos trąšas „savarankiškai“ vežė. Vėliau prisiekinėjome, kad tai ne mes ir net ne geležinkeliai, o Europa. Pasirodo, nei geležinkeliai, nei mes, nei Europa dorai nežino, kaip tą sankcijų reglamentą aiškinti.
Apsiskelbėme apie Europos sankcijas, neišsiaiškinę, kaip tas sankcijas supranta pati Europa. Užsienio reikaluose, kaip ir kitose jautriose srityse, ypač tinka posakis „devynis kart pamatuok, dešimtą – kirpk“. Mes atvirkščiai - pradžioje išoperavom, tada žiūrim, ar gyvens.
Užsienio politikai vadovauja Prezidentas. Šalia jo visa ministerija ir didelis būrys diplomatų. Saugumo klausimuose ar sprendimuose, kurie gali sukelti tarptautinę įtampą, derinamos pozicijos, ieškomi sąjungininkai. Gal girdėjome apie suderintą poziciją? Kur išankstinis sutarimas su įtakingais Europos sąjungininkais? Rusija gąsdina, kad atsakas Lietuvai bus griežtas ir labai galingas. Kartoja, kad atsakomosios sankcijos jau paruoštos. Viliuosi, nekarinės. Yra kaltų? Ne, baikit, nemanau. Pats klausimas – Rusijos naratyvas ir propaganda. Tuoj gausi iš „patriotų“ klavišais per kepurę. Be to, juk karas Lietuvoje nevyksta. O jei prasidės – tuomet ginklų ieškosime Tėvynei ginti, o ne kaltų tarp savų. Kaltas taps bendras priešas. Ir susivienys Lietuva.
Sveikatos apsaugoje judame stabiliai ta pačia trajektorija. Tebelyderiaujame Europoje ir pasaulyje gyventojų perteklinėse mirtyse. Tebeskelbiame apie artėjantį Covid marą rudenį ir būtinumą visiems ketvirtą kartą (iš)įsidurti. Statistikos departamento užprašėme nebeskelbti skiepytų/neskiepytų susirgimų ir mirčių nuo Covid. Mokame milijonus už vakcinas, kurių nebenori priimti kaip dovanų kitos valstybės. Nesusikalbame su medikais, kurie vis dar negauna žadėtų pinigų. Pinigų iš Europos kovai su pandemija gavome, į Lietuvą jie atkeliavo, bet medikų nepasiekė. Sudėtingas reikalas tie pinigų pervedimai: kaltų ieškoti beprasmiška.
Vidaus reikaluose – pasieniečių gynybos pajėgumai, civilinė sauga ir pabėgėliai. Jau kelinti metai sąjungininkai perspėja apie artėjantį karinį konfliktą mūsų regione. O mūsų pasieniečiai vis dar prašo ginklų. Ministerija žada pirkti ateityje. Gal skolinsis iš kariuomenės – įdomu, ką likę be ginklų darys kariškiai? Civilinės saugos gyventojams tiesiog nėra: 30 metų buvo kalbama apie Rusijos karinę grėsmę, kartu naikinant dar sovietmečiu įrengtas slėptuves gyventojams. Bet yra naujai sudarytos darbo grupės, kurios ištyrė situaciją ir nustatė, ką reikia daryti. Reikia parengti Planą. Ar nieko neprimena tokie darbo metodai ir jų atlikimo greitis?
Darbo grupės, pasitarimai, planai ir ataskaitos. Tiesa, su keliomis ataskaitomis nepavyko, pavyzdžiui, Seimo kontrolierių įstaigos dėl pabėgėlių. Nepavyko ir su ES Teisingumo teismo sprendimu. Visi vienu žodžiu pabrėžia, kad netinkamai tvarkomės su pabėgėliais. Žmogaus teisių gynėjai tą sakė dar prieš metus.
Neužtikrinami net formalūs reikalavimai: teisė į teisminę gynybą, teisė apskųsti. Vienas garsus ir įtakingas politikas dar pernai prisipažino: Lietuvos valdžia tyčia įsileido tuos 4000 migrantų tam, kad atkreiptų ES dėmesį ir gautų pagalbą. Įsileidome.
Pagalbą gavome. O ką per metus nuveikėme? Gal užtikrinome minimalias buities sąlygas, gal teisę į gynybą? O gal baigėme statyti „Didžiąją lietuvių vielos sieną“? Ieškote kaltų? Kalti patys pabėgėliai, hibridinė ataka ir visi politikai, kurie iki 2020-ųjų valdė Lietuvą. Tiesa, dar kalta ir Rusijos propaganda.
Krašto apsaugoje – vietoje to, kad karo grėsmėje konsoliduoti, skaidomės. Iš KAM pavaldumo siūloma šalinti Šaulių sąjungą: jos statutą tvirtintų, vadą skirtų ne krašto apsaugos ministras, o Vyriausybė.
Kokia čia veikia logika nepaaiškina niekas: kam Vyriausybei prireikė savos sukarintos organizacijos, kuri po paskutiniųjų pataisų įgijo itin plačias funkcijas: gali veikti ir kaip policija, ir kaip kariuomenė? Gal tokiu būdu, pilnai nepasitikint policija, ruošiamasi galimam gyventojų nepasitenkinimui rudenį ar žiemą?
Nepamirškime „šviežio“ papeikimo viešojo saugumo tarnybos vadovui R. Pociui, kuris, skelbiama, besąlygiškai nevykdė A. Bilotaitės nurodymų. Kai politikai ir kariškiai nepaaiškina, klausome istorikų išminties: jie primena 1926-ųjų valstybės perversmą Lietuvoje, po to, kai buvo išrinktas ne tas Prezidentas, ir ne tas Seimas.
Pratęsta nepaprastoji padėtis. Pozityvas – bent laikinai neskelbiame ekstremaliųjų situacijų. Tuo pat metu – atsisakyta dalies Vyriausybės ir Seimo vadovybės apsaugos: visuomenei nepaprastosios padėties ribojimai, o vadovybei - laisvė. Laisvė nepaprastosios padėties metu ir atostogauti: beveik visi ministrai – nepaprastosios padėties laikotarpiu, t.y. birželį, liepą ar rugpjūtį. Įdomiausiai atrodo krašto apsaugos, vidaus reikalų ir užsienio reikalų ministrų atostogos. Krašto apsaugos ministras nepaprastosios padėties metu ilsėsis net tris savaites iš eilės, vidaus reikalų – dvi su puse.
Argumentas tiems, kurie teisins Vyriausybės narių atostogas. Nepaprastoji padėtis yra ypatingas (ir išimtinis) teisinis režimas, įvedamas tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai kyla grėsmė Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti neįvedus Konstitucijoje garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių ribojimų.
Tarp kitko, valstybės gynimo tarybą, kuri sprendžia svarbiausius krašto saugumo, suvereniteto ir gynybos klausimus, sudaro tik penki asmenys, tarp kurių – krašto apsaugos ministras, ir nė vienas valstybės gynimo tarybos narys neturi teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui. Galbūt viskas dėsninga: kai padėtis tokia įtempta, rizikinga ir apsaugai dirbti, ir Lietuvoje likti.
Bet ką aš čia apie tą nepaprastąją padėtį: per dvejus metus ministrai jau priprato, dėl to ir atostogauja. Tik mes, eiliniai, likome „padėtyje“.
Finansų ministerija atrodo toliau žaidžia pokerį. Viena didžiausių infliacijų visoje Europos Sąjungoje. „Vatnikai“ ploja rankomis: pagal šį rodiklį mus lenkia Baltarusija ir Rusija, o mes kartu su Estija konkuruojame dėl trečiosios vietos. Finansų ministerijos „privalomi statymai“: išlaidos pandemijos „viešinimui“, vakcinoms, tvoroms ir nameliams hibridinei atakai atremti.
Ruošiame pokerio „karališką mokesčių kombinaciją“: nuo visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio, nuomos pajamų fiziniams asmenims apmokestinimo didinimo iki naujo individualios veiklos apmokestinimo modelio. Flashback‘as – „jūs neturėsite nieko ir būsite laimingi“. Pagavus azartą – papildytas Labdaros ir paramos įstatymas, tariamai kovai su pandemija ir pagalbai Ukrainai. Kodėl „tariamai“? Todėl, kad tikra kova ir pagalba turi būti skaidri ir vieša, tinkamai deklaruojama, ji turi būti tikrinama VMI, o patikrinimų rezultatai – viešinami.
O pagal Labdaros ir paramos įstatymo „pandemines“ ir vėliau „pagalbos Ukrainai“ pataisas – viskas atvirkščiai. Pavyzdžiui, vienintelė informaciją, kurią galėtumėte gauti apie „pandemijos“ paramas – juridinių asmenų ataskaitos valstybinei mokesčių inspekcijai.
Atskleidžiu paslaptį – nei vienas subjektas, teikęs paramą ar labdarą per pandemiją, šios pareigos laiku (iki gegužės 1 dienos) neatliko. Gal nebuvo jokios paramos? Tas pats ir su pagalba Ukrainai? Atviras ir viešas klausimas: ar VMI nubaudė kokią įstaigą ar įmonę, gal girdėjome apie patikrinimus? Ne, baikit, kam? Gavai labdaros ir – į užsienį pokerio žaisti. Žiūrėk ir išloši labdaringus pinigus...
Žemės ūkio ministerija tiek nesutaria su ūkininkais ir jų bendruomene, kad šie sugebėjo įkalbinti visą opoziciją persikelti į kitą posėdžių salę. Iš vieno Seimo savaitę turėjome du seimelius. Be lenkų atkūrėme Žečpospolitą. Prasidėjo viskas klausimu dėl ministro atstatydinimo, baigėsi – dviem seimeliais. Sakote, kalta Seimo pirmininkė ir valdančiųjų negebėjimas išklausyti bei diskutuoti? Ne, baikit, nemanau. Vertybiniai politikai sako, kad kalta Rusijos propaganda. Nes paskutinę plenarinių posėdžių savaitę opozicija ir pozicija vėl dirbo vienoje salėje.
Priimti ypatingo dėmesio sulaukę projektai: valstybės vadovu pripažintas Vytautas Landsbergis, Seimas naujai sureguliavo rinkimus – patvirtino Rinkimų kodeksą. Kas, kad dėl valstybės vadovo statuso yra pasisakęs Konstitucinis teismas. Kas, kad jo ir Rinkimų kodekso Konstitucingumu suabejojo Seimo teisės departamentas.
O specialiosios tarnybos perspėjo, kad Rinkimų kodeksas ir jį lydintys teisės aktai sukuria prielaidas korupcijai ir abejotinam partijų finansavimui iš užsienio. Paklausti, ar galėtų sukontroliuoti tokį partijų finansavimą iš užsienio, mūsų specialiųjų institucijų vadovai atsakė, kad neturi nei resursų, nei galių tokio pobūdžio galimų korupcinių veikų kontroliuoti.
Panašu, kad dalis Seimo narių visas tas korupcijas ir Konstituciją kartu su rusišku laivu pasiuntė ten toli ... prabalsavo. Prezidentas visus projektus pasirašė, tačiau vetavo Rinkimų kodeksą. Pamaniau, kad dėl korupcijos – juk korumpuotoje valstybėje gerovės visiems nesukursi.
Nebent – gerovę išrinktiesiems. Ir tikrai. Vetavo dėl taikymo datos.
