Kadangi trečiadienį, kaip jau tapo įprasta liepos mėnesį, lietus Lietuvą lepino gaiva, aš, priverstas sėdėti po stogu, stebėjau, kiek galėjau, visas transliacijas iš įvairių renginių bei mūsų visuomenininkų ir politikų pasisakymus tiek apie liepos 6-ąją, tiek apie įvykius, kurie vyko kelias dienas iki šios svarbios datos. Buvo daug skambių frazių, gražių kalbų, daug pasididžiavimo, nemažai vilties ir tiek pat nerimo. Deja, daug pasisakymų (valdančiųjų, opozicijos ir Prezidento) man priminė situacijas iš filmo „Krizė – mūsų prekės ženklas“. Jame Sandra Bullock vaidina politinę konsultantę, kuri pataria savo klientui, kandidatuojančiam į Bolivijos prezidento postą, pradėti sėti nerimą visuomenėje, kalbėti apie kažkokią išgalvotą krizę (neaiškinant detalių), kurią neva tik jis vienas gali išspręsti. Lietuvoje, atrodo, krizę mato kiekvienas, išspręsti, sako, irgi moka visi. Ar išspręs?
Turbūt dėl informacijos pertekliaus trečiadienį manyje užvirė stiprus emocijų kokteilis, kuriuo bandysiu čia pasidalinti. Labai keista, kai mūsų valdantieji ir opozicija bei abi puses palaikantys nuomonės formuotojai, visuomenininkai gali susivienyti, kai kalbama apie Ukrainą, bet negali net pabandyti atsisėsti į tą pačią valtį (arba gal tiksliau būtų sakyti į „tą patį vežimą“), kai kalbama apie Lietuvą. Kodėl mums tai, kaip atrodome svetur, visą laiką svarbiau už tai, kaip atrodome namie? Kodėl dėl Ukrainos visi sutaria, o dėl Lietuvos patys tautos išrinktieji sutarti negali? Net nenori pabandyti sutarti. Net nebando. Labai liūdna. Nėra nei pikta, nei graudu. Tiesiog liūdna.
Rankos nusvyra, kai matai, kaip eilinį kartą Šimonytės apranga aptarinėjama labiau negu darbai arba bent jau bandymai dirbti. Kažkokia Jurga Lago (virš 50 tūkst. sekėjų „Facebooke“) palygino ministrų kabineto pirmininkės, dirbančios 24/7, aprangą su monarchės, atliekančios tik reprezentacinę funkciją, garderobu. Čia kaip lyginti mano dainas su Minedo dainomis (aišku, kad Minedo – geresnės; pardavimai viską pasako). Jei jau lyginat, tai bent lyginkite pirštą su pirštu, lyginkite pirmąsias ponias. Šimonytė nėra monarchijos karaliaus pati. Ji – paprasta darbininkė. Jūsų žiniai, Ispanijos BVP yra 23 kartus didesnis už tai, ką mes, pasitelkę visą savo intelektą ir darbštumą, drauge sukrapštom per metus. Ispanijos karaliaus turtas, anot jo paties, yra apie 2,6 milijono eurų. Karališka pora tikriausiai gali sau leisti ne tik „Zarą“, bet ir „Hermes“. Ką dabar p. Ingridai daryti? Jei Šimonytė apsivilktų „Chanel“, jai interpeliaciją surengtų kitą dieną. To norit? Tikriausiai taip.
Ašaros bėga, kai Gražulis Kaliningradą savo vaizdo kreipimesi pavadina „Karalevičiaus Kaliningrado sritimi“. Liūdna ne dėl to, kad taip pasako, ir ne dėl to, kad kritikuoja Landsbergį, o dėl to, kad jam tiek nusispjaut ant jūsų, jog net tingi perfilmuoti kelių minučių vaizdo įrašą be klaidų. Labai gaila. Patyręs politikas, gražus, protingas vyras, o taip atsainiai žiūri į savo veiklą. Kaip po tokio fiasko, po tokio atsainaus požiūrio į savo darbą pademonstravimo aš galiu tikėti, kad Petras apgins mus nuo gėjų? Manau, kad neapgins. Jei vaizdo įrašo negali nufilmuoti be klaidų, kaip jis apgins mus nuo gėjų armijos ir vis intensyvėjančio Landsbergių antplūdžio? Dėl Lietuvos Gargždai turės išrinkti kažką kitą. Gaila. Anksčiau buvo perspektyvus. Atrodė rimtas. Nebe. Praradom šviesulį. Gal pavargo. Laikas pailsėti.
Vajus dėl Landsbergio pripažinimo valstybės vadovu yra tiek juokingas ir beprasmis, kad net nemoku paaiškinti. Paklausiau keliolikos paauglių baseine ir sporto salėje, ar jiems rūpi, jei jį pripažins tuometiniu vadovu, ar ne. Visi sakė, kad vienodai. Štai tokį darbą dėl ateities kartų nudirbo Seimo nariai, be perstojo burnodami, spjaudydami vieni kitiems į veidus ilgesnį laiką, negu vertėjo. Būtent tam mes jus ir rinkom – kad praeitį nagrinėtumėt, ne ateitį kurtumėt. Ta pačia liga susirgo visas lietuviškas „Facebookas“. Žmonėms tik duok dėl ko pasiginčyti, iškart sukels kibernetines riaušes, kurios netrukus peraugs į skaitmeninį civilinį karą.
Tai tik keli tuščių ginčų pavyzdžiai. Jų buvo daug daugiau. Ir jie tęsiasi. Nesigilinsiu į kitų pasisakymus. Gaila laiko. Pasakysiu tik tai, ką, kaip paprastas LR pilietis, pajutau trečiadienį ir ką, mano nuomone, reikia daryti.
Neabejotinai visi didžiuojasi Lietuva. Tik sutart negali. Visi daug kalba. Reikia nustoti kalbėti. Laikas veikti. Taip, kaip yra dabar, būti negali. Turime surasti bendrą kalbą, bendrus tikslus ir žygiuoti drąsiai į priekį. Visi kartu. Dėl Tėvynės, kiekvieno artimo ir tolimo brolio bei sesers. Mes nesame skirtingi. Mūsų daug. Ir mes galim. Ar pavyks? Ar išvysime šviesą tunelio gale? Tik laikas parodys. Bet laikas yra mūsų pusėje. Todėl manau, kad taip!
Reikia susivienyti. Sugrįžti prie ištakų. Prisiminti savo identitetą. Tik tuomet galima ką nors pakeisti. Kitaip trypčiosime vietoje. Tikiu, kad atrasime savyje jėgų pasipriešinti mus skaldančioms vidinėms ir išorinėms jėgoms bei žengsime į šviesesnį rytojų. Ar pamatysime šviesą tunelio gale? Tik laikas parodys. Bet nepabandę nesužinosime. Kas kitas, jei ne mes? Kada, jei ne dabar?
Linkiu, kad kitais metais, tarptautinę bučinių dieną, visi Seimo nariai, Vyriausybės nariai, savivaldos viršūnėlės susikibtų rankomis aplink Seimą (arba televizijos bokštą, arba katedrą, arba Gedimino bokštą, arba Vorutos piliakalnį), drauge sugiedotų „Tautišką giesmę“ ir pabučiuotų kaimyną iš dešinės į kairįjį žandą, o kaimyną iš kairės – į dešinįjį. Arba atvirkščiai. Kaip jums patogiau. Lai tai bus pirmas žingsnis į susitaikymą. „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.“