Prasidėjus pandemijai, kai užgriuvo karantinai buvo pasakyta: nėra čia ko po svietą beprasmiškai blaškytis. Namuose saugiau ir pigiau, ir ramiau. Oro uostai kurį laiką buvo tušti, dangų raižė tik paukščiai. Kruiziniai laivai stūksojo nuleidę inkarus uostuose. Viešbučiai užsidarinėjo. Lagaminai dulkėjo sandėliukuose. Nuosprendis lyg ir buvo nebeapskundžiamas: pramoginių kelionių rinkai ir konceptui – kaputt.

Šią labai nervingą vasarą, kai vieni išgyvena karo adrenaliną, kiti – kelionės adrenaliną viskas apsivertė aukštyn kojomis. Europa, Lietuva tarsi nutrūko nuo grandinės. Tarptautinis Vilniaus oro uostas dabar panašus į prekybos centrą likus vienai dienai iki šv. Kalėdų. „Ryanair“ lėktuvai panašūs į „maršrutkes“ po Nepriklausomybės atgavimo, skirtumas tik vienas: lėktuve kol kas negalima stovėti. Pigių skrydžių kainos panašios į „Pan Am“ tarpkontinentinį skrydį, nes anądien „pigių skrydžių“ Roma – Vilnius sumušė rekordą – 550 eurų. Asmeninių kelionių biudžetai primena kažką, ko iki šiol nebuvo.

Europos skrydžių rinka jau pasiekė maždaug 90 proc. lygio, kuris buvo iki pandemijos. Užtat kelionių troškulys šią beprotybės vasarą – trigubas. Akys dega kelionių aistra, piniginių turinys irgi. Fizinės jėgos, galimybės nei skaičiuojamos, nei dozuojamos. Anądien du kartus apėjau aplink Romos Panteoną. Du kartus, nes eilė norinčiųjų užmesti akį į garsiąją skylę Panteono kupole buvo dviem eilės rinkėmis apsivijusi Antikos šventyklą. Jos statytojas, imperatoriaus Augusto žentas maloniai nustebtų išvydęs tokią smalsuolių minią 2022 – aisiais Viešpaties metais.

Žvelgiau su gilia pagarba į šiuos žmones – britus, amerikiečius, skandinavus, lenkus, visus kitus šiauriečius, kurių kaktomis ir sprandais žliaugė gausus 40 laipsnių karštyje pavėsyje (55 laipsniai saulėje) išspaustas prakaitas ir galvojau: štai jie – tikrieji XXI amžiaus gladiatoriai! Žvelgiau į nuolankiai prie baroko fontanėlių išsirikiavusią ištroškusiųjų ne pigaus spritzo, o paprasto vandens eilę, į perkimštus metro vagonus, kurie Romoje vasarą paprastai važiuoja tušti, į mikroskopinio Čiampino oro uosto apgultį, tarsi barbarai vėl būtų sumanę pulti Amžinąjį miestą. Žvelgiau ir negalėjau patikėti: štai jis, kone fiziškai apčiuopiamas, pulsuojantis noras keliauti.

Bet paskui tenka užčiuopti realybę. Ji atvirkščiai proporcinga, kone atvirai priešiška norams keliauti. Per paskutines dvi savaites skrydžių bendrovės paskelbė apie atšauktus skrydžius. Nuo liepos iki rugsėjo pabaigos jų ne tiek ir mažai – Italijos vartotojų asociacijos „Codacons“ duomenimis – 41.000. O tai yra maždaug 6,5 milijono bilietų velniop, 6,5 milijono atostogų velniop. Tačiau šis skaičius negalutinis. Atšauktų skrydžių kasdien vis daugiau, ir šiomis dienomis atsirado nauja prognozė: 114.000 atšauktų skrydžių iki rudens.

Kitaip tariant: pasiimi atostogas, nusiperki bilietą, užsisakai viešbutį, išsinuomoji automobilį, visus šiuos rezervacijų veiksmus atlieki už kosmines šio sezono turizmo rinkos kainas. O paskui stop. Maršrutas keičiamas taip: pas močiutę į kaimą. Arba į Palangą, kuri priima visus, bet ne visi ir ten telpa.

Sproginėjančios 2022 – ųjų vasaros paradoksas: yra labai daug norinčių skristi. Bet nėra kam skraidinti. Nėra kam tikrinti lagaminus. Nėra kam juos krauti į lėktuvą ir iškrauti. Ir tada vokiečių oro super bendrovė „Lufthansa“ rašo gailius atsiprašymo laiškus. Labai patikima karališkoji olandų KLM dramatiškai atšaukinėja skrydžius į Amsterdamą. Airių „Ryanair“ rudenį vėl siūlo skristi pigiau į šiltus kraštus, o kol kas pilotai organizuoja streikus, nes jiems darbo metu neduoda atsigerti vandens. Britiškoji pigių skrydžių „easy Jet Airline Company“ išradinėja dviratį. Gal ne dviratį, bet kuklų taupymo planą: iš „Airbus A319“ pašalina vieną krėslų eilę ir turi rezultatą: 6 keleiviais mažiau! Tai reiškia, kad nebereikia mokėti algos ketvirtajam palydovui, prakaituoja tik trys. Gudruoliai britai!

Apie skrydžių vėlavimus, apie oro uostuose ant grindų praleistas naktis, apie dingusius lagaminus niekas jau nebešneka. Nebeįdomu. Tai ko gero menkiausi nuostoliai, kurie galėtų nutikti kelionių isterijos apsėstiems keleiviams. Jau sklinda liūdni anekdotai apie viešbučius, kurie nesigėdindami leidžia sau „overbookingą“ ir atiduoda kambarį ne tam, kuris užsisakė anksčiau ir pigiau, o tam, kuris atvyko vėliau ir pasiūlė daugiau.

Šią kelionių isteriją sukėlėme mes – keliautojai. Todėl grįžkime prie pirminio klausimo: ar tinka keliauti tuo metu, kai vyksta karas, sproginėja raketos, liepsnoja prekybos centrai? Ar mes kalti, kad norime keliauti, nors Suvalkų koridorius – nervingas?

Man tokios mintys gręžė smegenis šį pavasarį. Prisiėmiau sau varginančią misiją: kasdien skiriu kelias valandas Italijos feisbuko vartotojų geopolitiniam švietimui, rusiškojo imperializmo aiškinimui vietiniams pensininkams, Putino „face control“ reputacinei analizei vietiniams populistams, NATO misijos tikslinimui užkietėjusiams antiamerikanistams. Vieną rytą pasijutau pavargęs, demotyvuotas, išsisėmęs. Ir štai „Ryanair“ vilionė pačiu laiku: skrydis į Maroką „ten ir atgal“ už kuklų 14 eurų mokestį. Varom!

Nieko gero iš to neišėjo. Porą dieną kankinausi ant globalizuoto viešbučių tinklo gulto prie vandenyno, grįžęs į totaliai globalizuotą viešbučio interjerą žiūrėjau CNN žinias iš Ukrainos, kramčiau globalizuotą „all inclusive“ skonio vakarienę ir brandinau idée fixe: jie ten Odesos pliaže minas skaičiuoja, o aš čia globalizuotame atostogų fabrike nieko doro neveikiu. Kitą dieną sėdau pas Fahdą į džipą ir išlėkiau į Sacharą.

Pažiūrėti kaip berberai dykumoje gyvena. Išgerti labai saldžios arbatos taurelę ir pakalbėti su jais apie jų gyvenimą, pasiaiškinti, kodėl vieniems – galingas džipas, o kitiems – liesas asiliukas. Visiškai neglobalizuoto pasaulio skonis ir kvapas mane išgelbėjo. Grįžau pailsėjęs ir vėl kibau į kovą su italų taikos balandžiais, kurie nepavargdami šnypščia „pace“, „pace“, „pace“.

Kelionė maro metu, netgi karo metu yra gerai. Kelionių literatūros klasikas, amerikiečių rašytojas Henry Milleris parašė puikią frazę: „Your destination is never a place, but a new way of looking at things“. Jūsų kelionės tikslas niekada nėra vieta, o naujas būdas žvelgti į daiktus. Į reiškinius. Į pasaulį. Į istoriją. Į save.

Svarbiausia, kad kelionė netaptų absurdu. Kas yra kelionės absurdas? Šią vasarą, pavyzdžiui, Italija susitraukė iki kosminės juodosios skylės. Iki privalomo, absurdiško minimumo: Komo ežero pakrantės. OMG, tu nebuvai Como lake? Vadinasi, tu nebuvai Italijoje. Kelionės absurdas yra tada, kai žmonės keliauja į Naplesą. Arba į Venisą. Kai nenori žinoti net miesto į kurį keliauja pavadinimo. Kai susideda kryžiukus mapse ir išleidžia pinigus tam, kad praturtintų ne save, o instagramą.

Keliaukime. Bet keliaukime taip, tarsi artimiausia kelionė būtų paskutinė. Toks galėtų būti šios sproginėjančios, nervingos vasaros kelionių devizas.