Maskva apsimestinai vangiai reagavo į kandidato statuso suteikimą Ukrainai, nė nepalyginsi sukelto propagandinio triukšmo, pavyzdžiui, dėl Kaliningrado tranzito. Jie panašiai reagavo ir į Suomijos bei Švedijos neutralumo atsisakymą ir paraišką stoti į NATO – akivaizdžių geopolitinių pralaimėjimų Kremlius stengiasi „nepastebėti“, kad nesukeltų diskusijų ar abejonių vado politikos išmintimi.

O dėl Moldovos siekių Kremlius dar ir pabrėžtinai šaipėsi. Tačiau tai – iš bejėgiškumo. Ukrainos diplomatijos vadovas Dmitrijus Kuleba paaiškino: „silpnoka jų (rusų) reakcija aiškintina tik tuo, kad šiuo metu jie nieko negali padaryti. Iš tikrųjų Maskvą siutina tas faktas, jog Ukraina bus Europos Sąjungos narė“.

Dmitrijus Kuleba sakė, jog trisdešimt metų Kremlius „maitino ukrainiečius rusišku naratyvu“. Jie sakė, jog Ukraina Europoje niekam nereikalinga, jos niekas ten nelaukia, Ukraina turi tai pamiršti ir atsisukti Rusijos pusėn. „Trisdešimt metų propagandinio darbo – į šiukšlyną“ – pabrėžė Ukrainos užsienio reikalų ministras – „Ukraina eina į Europos Sąjungą“. Timothy Snyderis šiuo atveju teisus – „politinis Ukrainos mąstymas yra sutelktas į ateitį, o ne į praeitį“. Skirtingai nei Rusijos.

Šis ukrainiečių kelias į Europą vertas ypatingos pagarbos. Jis neabejotinai turi ir istorines šaknis. Ukrainiečių niekas negalėjo sustabdyti – nei ekonominiai sunkumai, nei jų lyderių nuodijimai, nei Krymo aneksija, nei Kremliaus inspiruotas ir palaikomas Donbaso, Luhansko separatizmas ir net karas, tiesioginė Rusijos agresija.

Šis ukrainiečių kelias į Europą vertas ypatingos pagarbos. Jis neabejotinai turi ir istorines šaknis. Ukrainiečių niekas negalėjo sustabdyti – nei ekonominiai sunkumai, nei jų lyderių nuodijimai, nei Krymo aneksija, nei Kremliaus inspiruotas ir palaikomas Donbaso, Luhansko separatizmas ir net karas, tiesioginė Rusijos agresija. Gal ir teisūs kai kurie apžvalgininkai, vadindami tokį užsispyrimą „firminiu ukrainiečių tautos bruožu“?

Kelias, suprantama, iki pilnos narystės nebus „rožėmis klotas“, lengvas, o ir trumpas. Nors vis tik dabar daugiau priklausys ir nuo pačios Ukrainos, reikės šiuo atveju jos firminio užsispyrimo susitelkti taip pat ir rutininiams parlamento bei Vyriausybės sprendimams, kas visuomet yra sunku. Ir gebėjimo po vienų ar kitų rinkimų nepamesti šalies kurso, nesuabejoti.

Priekyje – daug nežinomųjų, pirmiausia dėl karo su Rusija baigties. Pagaliau ir kaip klostysis šalies vidaus politikos situacija, kiek vienybės užtikrinti sudėtingas reformas bus tarp šalies lyderių, politinių partijų. Kaip žinia, vieni pagrindinių klausimų Ukrainai bus reali kova prieš korupciją, vadinama deoligarchizacija, skaidrios rinkos ekonomikos sukūrimas, žmogaus bei tautinių mažumų teisės, tuo pačiu kartu su Vakarų pagalba atstatant šalį po karo.

Visa tai vyks itin didelio Rusijos priešiškumo fone, net ir po pasiektos taikos, daug kas priklausys ir nuo visos Europos Sąjungos pagalbos tolimesnio nuoseklumo, kuris neturėtų išsekti ir po karo. Lietuva, kartu su Lenkija, kitomis Baltijos valstybėmis galėtų daugiau padėti politiškai, ką jos dabar ir daro, tačiau reikės ir kitokių pastangų. Lietuvos stojimo patirtis, suprantama, kitokia nei Ukrainos ar Moldovos, tačiau yra nemažai ir sektinų sprendimų.

Pavyzdžiui, platus ir ilgalaikis šalies politinių jėgų konsensusas dėl ES ir NATO, leidęs mums sėkmingai įveikti po rinkimų besikeičiančių valdžių rifus.

Mes stojome ne karo sąlygomis, gal net priešingai – Rusija iš esmės, bent jau politiškai, tiesiogiai neprieštaravo stojimui, pati tuomet dalyvavo įvairiuose europiniuose ir net NATO formatuose, kuo šiandien gal ir sunku patikėti. Rusija nuo 1994 iki 2004-jų turėjo net strateginės partnerystės sutartį su Europos Sąjunga, kurią buvo svarstoma pratęsti, tačiau Kremlius pasuko kitu, skirtingai nei ukrainiečiai, grįžimo į praeitį keliu.

Ne ką lengvesnis, jei ne sunkesnis bus Moldovos kelias. Jau dabar Kremliaus propagandininkai taškosi grasinimais, kaip visuomet meluoja, esą daugiau nei šimtas tūkstančių ten gyvenančių rusų pavojuje. Kokiame pavojuje yra rusai, gyvenantys Europos Sąjungos šalyse?

Ne ką lengvesnis, jei ne sunkesnis bus Moldovos kelias. Jau dabar Kremliaus propagandininkai taškosi grasinimais, kaip visuomet meluoja, esą daugiau nei šimtas tūkstančių ten gyvenančių rusų pavojuje. Kokiame pavojuje yra rusai, gyvenantys Europos Sąjungos šalyse? Tiesa, visi šie melai ne nauji, didelio poveikio neturės, tačiau ir silpstantis Kremlius neabejotinai imsis provokacijų, o jo pagrindiniu propagandininku tapęs Dmitrijus Medvedevas jau atvirai grasina karu ir ne tik moldavams.

Moldovos prezidentė Maia Sandu galvoja ir pagrįstai, jog šalies kelias į Europos Sąjungą užtruks kelias parlamento ir prezidentų kadencijas, todėl būtina suformuoti kuo platesnį šalies politinių jėgų konsensusą, kad nekaitaliotų politinės krypties, kad neištiktų pagaliau Sakartvelo likimas. Didžioji Moldovos problema – didelė ekonominė bei energetinė priklausomybė nuo Rusijos, kurios atsikratyti reikės pastangų, politinės išminties ir Europos Sąjungos paramos.

Prieš beveik penkiolika metų pradėta Rytų partnerystės politika nėra tik šalių partnerių būsimos narystės arba ne klausimas. Ji apima daugelį bendradarbiavimo sričių: ekonomikos, prekybos, aplinkos išsaugojimo, teisės viršenybės, lyčių lygybės. Net ir pandemijos metu Europos Sąjunga, pavyzdžiui, šioms šalims skyrė daugiau nei milijardo eurų paramą.

Šešios Rytų partnerystės šalys dabar yra skirtingose situacijose. Ukrainai ir Moldovai, kaip minėta, pirmosioms iš šio projekto šalių suteiktas kandidačių į Europos Sąjungą statusas, Sakartvelas kol kas žingsniu atsilieka. Kartvelams pasiūlyta europinė perspektyva, iš galimybių paketo jie kol kas neiškrenta, tačiau iškelta visa eilė reikalavimų. Tarp jų pirmasis ir pagrindinis – įveikti ilgus metus trunkantį tarpusavio politinį susipriešinimą, užtikrinti politinių partijų bendradarbiavimą, opozicijos teises, patobulinti rinkimų sistemą ir t.t.

Ir nors Europos Komisija pabrėžia kartvelų politinio susipriešinimo problemą (ne pirmą sykį), nepanašu, kad jiems tai pavyks įveikti artimiausiu metu – Sakartvelo premjeras jau kaltina opoziciją dėl kandidato statuso negavimo, opozicija tuo pačiu dabartinę daugumą. Ar pavyks kartvelams įveikti gal ir iš šalies (nesunku atspėti iš kur) skatinamus nesutarimus? To negali padaryti niekas už juos pačius, tačiau bent be minimalaus politinio konsensuso vargu, ar jie pasieks kokių nors savo tikslų.

Partnerystės programa sustabdyta Rusijos satelitei Baltarusijai ir tai padaryta ne tik dėl eilinį kartą suklastotų prezidento rinkimų, o ypač brutalaus susidorojimo su opozicija po jų. Tačiau šiuo metu baltarusiams svarbiausia atsilaikyti ir nebūti bent įtrauktiems tiesiogiai į karo veiksmus Ukrainoje, kas būtų ir papildomas pavojus Lietuvai.

Azerbaidžanas – dar viena Rytų kaimynystės šalis, pats pasirenka kiek ir kaip dalyvauja politinėje ir ekonominėje erdvėje su Europos Sąjunga, tačiau demokratiniai rinkimai šioje šalyje išlieka problema ir negali būti, anot Europos Komisijos, kompromisų objektu.

Armėnija dėl įvairių priežasčių yra įtraukta į Eurazijos ekonominę sąjungą, todėl sutarusi su Europos Sąjunga bendradarbiauti tik tose srityse, kurios netrukdo būti kitoje erdvėje, tačiau derybos dėl asociacijos su Europos Sąjunga sustabdytos. Azerbaidžanas – dar viena Rytų kaimynystės šalis, pats pasirenka kiek ir kaip dalyvauja politinėje ir ekonominėje erdvėje su Europos Sąjunga, tačiau demokratiniai rinkimai šioje šalyje išlieka problema ir negali būti, anot Europos Komisijos, kompromisų objektu.

Bet kuriuo atveju gerokai nei dešimtmetį trunkanti Rytų kaimynystė išlieka svarbiu, jei ne lemiamu geopolitiniu veiksniu rytiniame Europos flange, suteikia joje dalyvaujančioms šalims įvairiausių galimybių. Dar prieš pusmetį Briuselyje buvo kalbama, jog sunku įsivaizduoti Ukrainą ir Moldovą Europos Sąjungos narėmis. Šiandien šios šalys – ties narystės derybų slenksčiu. Ukrainos ir Moldovos sėkme Rytų partnerystė atgyja ir žadina visą Europą atsinaujinimui.