Tai – žodžiai iš knygos, parašytos praėjusiame šimtmetyje, tačiau stebėtinai primenantys mūsų laikmečio trajektoriją. Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ vadinami pražuvusio Europos aukso amžiaus metraščiu. Du karai pasaulyje, kuriame anuomet buvo gerokai mažiau žmonių, daugiau miškų, erdvės ir išteklių. Vienas po kito – du neregėto intensyvumo ir masto žudymo aktai, kuriuos užbaigė termobranduolinio ginklo sprogimai.

Pažangioji žmonijos dalis anuomet suprato: tokie konfliktai ateityje negali pasikartoti, o atominio ginklo faktorius reiškia globalų susinaikinimą. Nugalėtojai braižė naujo drąsaus pasaulio saugumo architektūrą, rašė tarptautines konvencijas, kūrė saugiklius. Ir tai veikė. Jungtinės Tautos, NATO, G-7, OPEC, rezervinių valiutų sistema.

Metai bėgo, pasaulis pamažu keitėsi, senoji sistema braškėjo, bet laikėsi. Tačiau 2022 metų vasario 24-osios rytą visi šitie saugikliai išlėkė velniop, o architektūros kolonos ėmė trupėti. Rusijos invazija į Ukrainą, karo nusikaltimai, ekonominis Vakarų šantažas ir atviri grasinimai Lietuvai – visa tai dominuoja jūsų informaciniame lauke. Tai natūralu ir suprantama. Tačiau norint pamatyti visą mišką reikia žiūrėti ne į štai tą eglę ar aną pušį. Reikia pakilti į viršų – tada atsiveria tikrasis vaizdas, kuris vienus išgąsdins, o kitiems suteiks vilčių. Bet geriau pamatyti tikrąją padėtį, nei kurti naivias iliuzijas apie amžinąjį šilelio grožį. Gali paaiškėti, kad toji giria – tik siauras ruožas šalia kelio, o toliau – dykynės.

Nuo didelių karų ir visuotinio susinaikinimo ilgus dešimtmečius žmoniją saugoję dariniai smenga nuo savo pačių svorio. Jie egzistuoja tik todėl, kad nėra ir kurį laiką dar nebus kuo pakeisti neįgalių tarptautinių organizacijų.

Nuo didelių karų ir visuotinio susinaikinimo ilgus dešimtmečius žmoniją saugoję dariniai smenga nuo savo pačių svorio. Jie egzistuoja tik todėl, kad nėra ir kurį laiką dar nebus kuo pakeisti neįgalių tarptautinių organizacijų.

Neveikia ne tik senosios organizacijos. Sulaužytos sutartys ir konvencijos, parašytos prieš šešis ar septynis dešimtmečius – pagal tuometinę etiką, moralę ir idealaus pasaulio suvokimą. Panašiai, kaip kadaise buvo rašomas šumerų teisės kodeksas, leidžiantis nusidėjėliui išlupti akį ar geram svečiui dovanoti žmoną. Tiesa, šumerų aktai galiojo ilgiau. Bet anais laikais viskas vyko lėčiau.

Po Antrojo pasaulinio karo protingi amerikiečiai sugalvojo NATO. Žinote, kam? Ogi, kad tie bepročiai Europoje pagaliau apsiramintų ir galutinai visko neištaškytų. Sukonstruokime tarptautinį saugumo tinklą, kuriame valstybės viena kitą gintų, bet niekas nebeturėtų didžiulių armijų, kurios veda jų lyderius iš proto, o tautas – į pražūtį. Genialu. Veiksminga. Ekonomiškai naudinga. Tiesa, yra papildomų sąlygų.

Kertinė NATO valstybė JAV tokias pajėgas turi. Kiek menkesnes, bet irgi visavertes išsaugojo ir jų istoriniai partneriai britai. Taip pat – keistoki šio džentelmenų klubo nariai – turkai. Visus kitus Aljanso narius karas Ukrainoje užklupo nuleistomis kelnėmis ir neužtaisytais ginklais.

Saugumo Tarybos nuolatinės narės Rusija ir Kinija yra kas nori, tik ne pasaulinio stabilumo garantai. Ši organizacija – jau atšalusi, tik kūno išgabenimas užtruko.

Tas pats – su JT. Saugumo Tarybos nuolatinės narės Rusija ir Kinija yra kas nori, tik ne pasaulinio stabilumo garantai. Ši organizacija – jau atšalusi, tik kūno išgabenimas užtruko. Kažką panašaus apie NATO smegenų mirtį prieš keletą metų yra pasakęs ir Prancūzijos prezidentas, ir tai turbūt buvo viena teisingiausių jo minčių.

Kai kovo mėnesį Joe Bidenas pradėjo telkti pasaulinę koaliciją prieš teroristinę valstybę Rusiją, jis pasirinko įprastą amerikiečiams metodą ir retoriką. Mes arba jie. Demokratinis pasaulis prieš chaosą ir tamsą. Jums tai priimtina? Žinoma, nes gyvenate ES ir NATO valstybėje. Žiūrite Holivudo filmus, kur Betmenas visada laimi, o geri vaikinai pabaigoje laimi gražiausias merginas ir kapšą pinigų. Tai – mūsų pasaulis ir vertybės. Tačiau ta kalba buvo skirta ne mums, ir taip suprantantiems, kad po Ukrainos ateis Baltijos šalių eilė. Jis kvietė prisijungti visus, kuriems brangi demokratija. Ar kvietimą išgirdo? Deja.

Kinija balansuoja tarp paramos Maskvai ir nuolaidų Vakarams, be kurių rinkų ji žlugtų. Indija ir Pietryčių Azija šaltu veidu perka nukainotą rusišką naftą. Panašiai mano ar elgiasi daugybė kitų valstybių Afrikoje, Pietų Amerikoje? Jų nejaudina nei karo nusikaltimai Ukrainoje, nei didelio konflikto Europoje grėsmė. Visa tai todėl, kad absoliuti dauguma tų šalių nėra demokratijos, o ant mūsų vertybių jiems nusišvilpt.

Net 70 procentų žmonijos (5,4 milijardo) gyvena teritorijose, kurias valdo autoritariniai režimai. Liberalios demokratijos realiai veikia vos 34 valstybėse. Tai – tik 13 proc. planetos populiacijos. Geroji žinia: jūs gyvenate vienoje tokių šalių, todėl džiaukitės tuo, ką turite ir kol galite.

Net 70 procentų žmonijos (5,4 milijardo) gyvena teritorijose, kurias valdo autoritariniai režimai. Liberalios demokratijos realiai veikia vos 34 valstybėse. Tai – tik 13 proc. planetos populiacijos. Geroji žinia: jūs gyvenate vienoje tokių šalių, todėl džiaukitės tuo, ką turite ir kol galite.

Kita mažiau gera naujiena: planetos laukia naujas globalus susidūrimas. Nebūtinai karinis, bet tai irgi neatmestina. Toji žmonijos dalis, kur yra daug pinigų, bet mažai gyventojų, turės išsiaiškinti santykį su gerokai mažiau turtinga, bet gausias (ir dar augančias) populiacijas turinčia dauguma. Pasiūlyti kažką rimčiau, nei rengti demokratiškus rinkimus ir draugiškai gyventi. Galbūt investicijas ir savo rinkas.

Kai kas nors Vakaruose prabyla apie lemiamą kovą už laisvę ir žmogaus teises, anų valstybių vadovai ir piliečiai ima žiovauti. Juos labiau domina maisto ir energijos žaliavų kainos. Rusijos raketos – ne jų reikalas.

Maža to, pati Amerika ar senoji Europa tai pasaulio daliai neatrodo kaip sektini pavyzdžiai. Gal jau baikite taukšti apie demokratijos šviesą ir solidarumą, ponai? Patys matėme jūsų Donaldo cirką, Kapitolijaus šturmą, ir tas karines invazijas į šalis, kurios – skirtingai nei Rusija – neturi atominės bombos. Žinome, kad tiekėte ginkluotės dalis Maskvai patys pažeisdami sankcijas, kurias paskelbėte po Krymo aneksijos. Stebėjome, kaip karštligiškai perkate dujas ir naftą iš rusų jau prasidėjus invazijai į Ukrainą. Ar tiesa, kad kasdien Putinui vis dar mokate po milijardą už dujas? Tai ko jūs iš mūsų norite?

Buvusios kolonijos užaugo. Jos pralenkė vakarykštes imperijas – ne tik žmonių skaičiumi, bet ir ambicijomis. Pirmajame gausiausiai gyvenamų šalių dešimtuke – vos pora demokratinių valstybių, bet ir tai – su išlygomis. Tarp kitų sparčiai augančiųjų – Kongas, Egiptas, Filipinai, Iranas. Artima draugystė su Rusija ir Kinija – jiems savaime suprantamas ir naudinga tikrovė. Tai gal jau baikite ten kažką burti apie žmonijos kovą už demokratiją.

Tie 13 procentų turtingųjų turės labai pasistengti, kad surastų kelius į primirštas vietas. Visų pirma – Afriką, kur Kinijos milijardai ilgam nupirko draugystę ir paramą režimui. Karas Ukrainoje tik stumtelėjo seniai klibančius vakarykščio pasaulio pamatus. Skuboti ir neatsargūs veiksmai gali viską apskritai sugriauti, todėl tik tuo galima paaiškinti Vakarų lyderių baimę tinkamai apginkluoti Ukrainą, leidžiant sumalti ir išstumti rusų pajėgas. O kas toliau? Ten už medžių?

Vis dėlto G-7 susitikimo nuotaikos ir NATO viršūnių posėdis Madride rodo, kad apsispręsta leisti Ukrainai nugalėti. Gal net iki žiemos, kaip prašo V. Zelenskis. Mes, Vakarų mažuma, turime dar vieną pranašumą prieš tuos, kurie netiki nei demokratija, nei žmogaus teisėmis. Tai – laisvė mąstyti ir kurti. Viską, kuo dabar naudojasi žmonija, įskaitant moderniausią ginkluotę. Tą šluotą, kurios dar gali prisireikti atėjus laikui išvalyti aplinkines grafystes nuo orkų gaujų.