Į nacių partijos lyderio ir Trečiojo reicho fiurerio A. Hitlerio gyvybę kėsintasi ne kartą. Kai kuriais atvejais nuo beveik užtikrintos mirties jį išgelbėdavęs grynas atsitiktinumas, kurstęs aplinkinių kalbas apie ypatingą, žvėrišką šios kruvinos asmenybės nuojautą.
Nuo pat pirmųjų kovos dėl valdžios dienų A. Hitleris aplink save subūrė ištikimų asmens sargybinių būrelį, vėliau formuotos specialios fiurerio apsaugos tarnybos, išsikerojusios į sudėtingą ir daugiapakopę saugumo sistemą.
Šioje knygoje pasakojama, kokie žmonės ir kokios organizacijos užtikrino fiurerio asmens neliečiamybę, kokių saugumo priemonių buvo griebiamasi A. Hitleriui keliaujant, kalbant mitinguose, reziduojant savo būstinėse ir vadavietėse. Tačiau, kad ir kaip stengtųsi saugumo struktūros, jų darbe pasitaikydavę spragų. Čia nušviečiami patys garsiausi pasikėsinimai, jų vykdytojų motyvai ir likimas.
M. Feltonas daug dėmesio skiria ne tik viešam, bet ir asmeniniam A. Hitlerio gyvenimui antroje karo pusėje. Pateikiama naujų faktų apie fiurerio kasdienybę ir jo sprendimus, kurie leis skaitytojui įsigilinti į liūdnai pagarsėjusio žmogaus gyvenimo užkulisius.
Knygą iš anglų kalbos vertė Martynas Sakutis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Pulkininkas Clausas Schenkas von Stauffenbergas atsargiai atrėmė savo rudą odinį portfelį į vieną iš storų medinių stalo kojų ir priartėjo prie Adolfo Hitlerio. Karštas ir tvankus pasitarimų kambarys buvo pilnas vyresniųjų karininkų, adjutantų, stenografuotojų.Milžiniškas medinis stalas nuklotas žemėlapiais. Hitleris, išblyškęs ir išsekęs, užsidėjęs akinius stovėjo ties stalo viduriu ir klausėsi naujausių prastų žinių iš Rusijos fronto. Dėl susikūprinimo ir pražilusių plaukų atrodė vyresnis nei 55 metų. Susirinkusieji patalpoje puikiai matė, kad, kariuomenės generalinio štabo vadui generolui leitenantui Adolfui Heusingeriui pristatant pesimistišką strateginį padėties vertinimą ir rekomendacijas dėl Rytų fronto, fiureris vis labiau irzta.
Pasitarimų namelio langai tądien, 1944 m. liepos 20-ąją, įprastai karštą ir tvankią dieną pelkėtame Rytų Prūsijos miške, buvo atviri. Hitleriui gyventi liko vos kelios minutės. Pasitempęs Stauffenbergas stovėjo vos už kelių žingsnių nuo savo fiurerio, šalia 37 metų pulkininko Heinzo Brandto – Heusingerio adjutanto ir talentingo raitelio, olimpinėse žaidynėse iškovojusio aukso medalį. Bet rami Stauffenbergo išvaizda slėpė didėjantį nerimą. Grafas įkūnijo „vagneriškąjį didvyrį“, kurį taip dievino naciai. Jis buvo išvaizdus, kariškos laikysenos, bet siaubingai subjaurotas karo žaizdų. Nešiojo juodą akies raištį, buvo netekęs dešinės plaštakos ir dviejų kairės rankos pirštų. Šis suluošintas, bet išdidus kovotojas įkūnijo paskutinę Vokietijos viltį. Stauffenbergui ir jo bendraminčiams sąmokslininkams iki Hitlerio sėkmingo nužudymo kartais pritrūkdavo tiek nedaug. Bet jie buvo tikri, kad Hitlerį nuolat gelbėjanti sėkmė kada nors nusisuks. Anksčiau ar vėliau jiems pasiseks „pričiupti“ fiurerį.
Stauffenbergo portfelyje buvo britų gamybos sprogmuo. Tai ta pati sprogstamoji medžiaga, kurią nesėkmingai mėginta panaudoti 1943 m., kai ketinta susprogdinti virš Sovietų Sąjungos skriejantį fiurerio lėktuvą. Į plastinį sprogmenį įstatytas „pieštukinis“ cheminis sprogdiklis. Jis jau buvo aktyvuotas: iš sudužusios kapsulės ištekėjusi rūgštis lėtai graužė spyruoklę, kuri įtempusi laikė daužiklį. Sprogimas turėjo įvykti netrukus, bet negalėjai pasakyti tikslaus laiko. Dėl aukštos oro temperatūros sprogmuo galėjo suveikti anksčiau.
Stauffenbergas žinojo, kad turi vos kelias minutes pasišalinti iš pasitarimų namelio. Jis nesirengė žūti su fiureriu, planavo išgyventi, kad sėkmingai nužudžius Hitlerį, galėtų imtis pagrindinio vaidmens, nuverčiant nacių režimą operacijoje „Valkirija“.
Stauffenbergas dar kartelį žvilgtelėjo į taikinį – maniaką, savo veiksmais stumiantį pragaištin šventąją Vokietiją. Pulkininko veide nebuvo nematyti jokių emocijų. Atsisukęs į feldmaršalo Keitelio adjutantą majorą Johną von Freyendą, tarstelėjo, kad jam kažkas skambina. Freyendas su Stauffenbergu išėjo iš pasitarimų kambario. Telefono operatoriaus patalpoje paskambino į netoliese esantį generolo majoro Ericho Fellgiebelio ryšių centrą. „Čia Stauffenbergas“, – trumpai prisistatė pulkininkas, kelias sekundes apsimetė, kad kažko klausosi, ir ramiai padėjo ragelį ant laikiklio. Nesustodamas pasiimti paliktos kepurės ir diržo su pistoletu dėkle, Stauffenbergas skubiai išėjo iš pasitarimų pastato ir patraukė link netoliese stovinčio tarnybinio automobilio. Šį kartą Hitleris neišsisuks.
Stauffenbergui pasitaikė galimybė nužudyti Hitlerį, nes į artimą fiurerio ratą pateko kaip pranešėjas. Tačiau net ir jam reikėjo įveikti praktiškai neįveikiamas kliūtis. Lyginant su Berchtesgadenu, fiurerio „Vilko irštvos“ apsauga atrodė beveik neįveikiama. Rytprūsių fiurerio būstinės sargyba atrodė bauginamai. Lankytojams neturėjo kilti abejonių, kad žengia į svarbiausią karo veiksmų planavimo centrą. „Vilko irštva“ buvo palyginti arti fronto linijos, todėl čia reikėjo ypatingos apsaugos. SS palydos komanda ir RSD saugojo visus pasitarimų kambarius.
Liepos 20-osios rytą Stauffenbergas turėjo 1-ojoje apsaugos zonoje, buvusiame Jodlio name, dalyvauti susitikime su OKW štabo vadovu generolu Walteriu Bühle. Paskui vyko dar vienas susitikimas Keitelio bunkeryje. Vidurdienį Stauffenbergas privalėjo stoti prieš fiurerį ir jam pristatyti naujausius rezervo kariuomenės dalinius.
12.30 val. Keitelio adjutantas majoras von Freyendas pranešė, kad generolas leitenantas Heusingeris, turintis pristatyti situaciją Rytų fronte, ką tik atvyko iš netoliese esančio „Mauerwald“ būstinės komplekso. Netrukus Keitelis paskelbė, jog metas visiems eiti į esantį pasitarimų namelį netoliese. Stauffenbergas gebėjo atsiskirti nuo grupės ir paprašyti majoro von Freyendo nuvesti jį į atokesnį tuščią kambarį, kad galėtų nusiplauti veidą ir persivilkti marškinius. Netrukus jis vėl pasirodė, ieškojo savo adjutanto vyresniojo leitenanto Wernerio von Haefteno, kuris turėjo portfelį su sprogmeniu. Kol tuščioje patalpoje Stauffenbergas ir Haeftenas karštligiškai statė sprogdiklį į sprogmenį, Keitelis bei kiti pastarimo dalyviai laukė jų prie pastato. Stauffenbergas turėjo tik tris pirštus ant vienintelės jam likusios plaštakos, todėl jam sunkiai sekėsi sutraiškyti „pieštukinį“ sprogdiklį, kurį Haeftenas buvo įspraudęs į kilogramą sveriantį sprogmenį. Pasinaudojus specialiomis žnyplėmis, Stauffenbergui vis dėlto pavyko aktyvinti sprogmenį. Kol jie darbavosi prie sprogmens, FBB puskarininkis Werneris Vogelis mėgino įeiti į kambarį ir išsiaiškinti, ką taip ilgai veikia Stauffenbergas. Grafas buvo nervingas, todėl šiurkščiai išvarė Vogelį lauk, tačiau netrukus išgirdo majoro von Freyendo raginimą: „Nagi, išeikite pagaliau, pulkininke Stauffenbergai!“ Stauffenbergas išskubėjo iš kambario spėjęs paruošti tik vieną sprogmenį ir įsikišo į portfelį. Adjutantas Haeftenas vis dar turėjo kitą sprogmenį ir sprogdiklį.
Keiteliui pabodo laukti Stauffenbergo, todėl jis jau buvo nuėjęs į pasitarimų namelį, bet grafas netrukus prisijungė prie Freyendo ir patraukė link apsaugos vartų. Freyendas pasisiūlė panešti Stauffenbergo portfelį, bet įsitempęs grafas nesutiko. Vis dėlto jiems artinantis prie vartų, vedančių į „saugumo zoną A“, Stauffenbergas Freyendui padavė portfelį su aktyvuotu sprogmeniu ir paprašė surasti vietos kuo arčiau fiurerio, nes dėl sužeidimų pulkininko klausa esą suprastėjusi.
Prie pasitarimų namelio stovėjo SS palydos komandos sargybinis, netoliese vaikštinėjo patruliuojantis RSD karininkas. Namelio viduje, prie telefono ryšių skirstomojo pulto sėdėjo FBB puskarininkis. Įėję į pastatą, karininkai nusiėmė kepures ir diržus su tarnybiniais pistoletais, viską pakabino ant specialios kabyklos. Neapieškotas nė vienas portfelis, Hitlerio sargybiniai nepatikrino, ar lankytojai slapčia neįsinešė ginklų. Praėjus porai dienų po pasikėsinimo, RSD parengė raportą, susijusi su incidentu. Jame rašyta, kad „visos priemonės, turėjusios užkirsti kelią pasikėsinimui, suveikė, tačiau niekada nebuvo svarstyta tikimybė, kad prie tokio nusikaltimo galėtų prisidėti į pasitarimą iškviestas generalinio štabo karininkas.“
Pasitarimų kambaryje buvo du SS karininkai: asmeninis Hitlerio adjutantas SS šturmbanfiureris Ottas Günschė ir Himmlerio atstovas fiurerio būstinėje SS grupenfiureris Hermannas Fegeleinas. Kiti dvidešimt asmenų tarnavo sausumos kariuomenėje arba kariniame jūrų laivyne, išskyrus du pokalbius fiksuojančius stenografuotojus ir užsienio reikalų ministro Ribbentropo atstovą Franzą von Sonnleithnerį. Keitelis pristatė Stauffenbergą Hitleriui, tada fiureris palinko prie pasitarimų kambario stalo.
Praėjus vos dviem minutėms, Stauffenbergas atsiprašė, sakydamas, kad turi paskambinti, ir išėjo. Freyendui jis pasakė turįs paskambinti Fellgiebeliui ir paprašė, kad šis pasirūpintų ryšiu. Freyendas padarė kaip prašomas, tad Stauffenbergas telefono operatoriaus patalpoje trumpai liko vienas. Vos Freyendui grįžus, Stauffenbergas padėjo ragelį ir išėjo iš pastato.
Pulkininkui išėjus iš kambario, Hitleris alkūne rėmėsi į stalą. O generolas leitenantas Heusingeris aiškino prastėjančią situaciją Rytų fronte. Išėjęs iš pasitarimų namelio Stauffenbergas patraukė prie ryšių pastato, kur tarpduryje jo laukė Fellgiebelis ir von Haeftenas. 12.50 val., kaip tik tuo metu, kai Stauffenbergas pasiekė ryšininkų būstinę, pasitarimų pastate nugriaudėjo sprogimas.
Tuo metu, kai sprogo bomba, prie Stauffenbergo ir von Haefteno stovėjo dar vienas kariškis, vyresnysis leitenantas Ludolfas Sanderis – Fellgiebelio tarnybos ryšių karininkas. Grafas ir jo adjutantas nervingai tarėsi dėl automobilio. Nuaidėjus kurtinančiam sprogimui, Fellgiebelis išsigandęs žvilgtelėjo į Stauffenbergą, bet grafas tik trūktelėjo pečiais. Vyresniojo leitenanto Sanderio sprogimas per daug nenustebino; aplink „Vilko irštvos“ kompleksą buvo išdėstytos dešimtys tūkstančių pėstininkų minų, kurios dažnai sprogdavo užlipus laukiniams gyvūnams.
Sprogimas pasitarimų namelyje buvo galingas. Britų gamybos sprogmuo atliko darbą. Pro atvirus langus pliūptelėjo liepsna, lėkė nuolaužos ir kūnai; sprogimo garsas nuaidėjo atsimušęs į aplinkinius pastatus.
„Vilko irštvoje“ užvirė tikras pragaras. Visa gerkle šaukdama sargyba puolė prie namelio, graudžiai užkaukė pavojaus sirena. FBB medikai puolė rūpintis sužeistaisiais, o Stauffenbergas ir von Haeftenas nuskubėjo link netoliese stovinčio tarnybinio automobilio. Sąmokslininkai matė, kaip, pasitarimų nameliui dingus dideliame juodų dūmų bei dulkių debesyje, kilo sumaištis. Keli sargybiniai pakėlė akis į dangų, nes nusprendė, kad „Vilko irštvą“ užpuolė priešų bombonešiai. Vildamasis, kad po tokio galingo sprogimo fiureris negalėjo išgyventi, Stauffenbergas įsitaisė ant juodo mersedeso galinės sėdynės.
Iš Hitlerio dailaus pasitarimų kambario liko griuvėsiai. Milžiniškas žemėlapiais nuklotas stalviršis griuvo ant grindų, dalis jo užsidegė. Sprogimas pakėlė tumulus dulkių ir popierių skiautes. Dalis sienų ir lubų sugriuvo, langų rėmai tiesiog virto šipuliais. Mediena ir stiklas pažiro ant žolės lauke.
Tačiau pagrindinės užduoties sprogmuo neatliko. Visa sprogimo jėga teko stenografuotojui dr. Heinrichui Bergeriui. Jis neteko abiejų kojų ir mirė tą pačią dieną. Pulkininkas Brandtas neteko vienos kojos ir mirė kitą dieną. Liuftvafės generalinio štabo vadą generolą pulkininką Güntherį Korteną pervėrė medienos atplaiša; jis taip pat mirė kitą dieną. Armijos štabo vadas generolas majoras Rudolfas Schmundtas buvo sunkiai sužeistas – neteko kojos, akies ir patyrė veido nudegimų. Mirė ligoninėje praėjus porai savaičių po pasikėsinimo. Dauguma dalyvių atsipirko sunkesniais ar lengvesniais sužeidimais. Stauffenbergo ir kitų sąmokslininkų nelaimė, tarp jų buvo ir Hitleris.
Labiausiai Stauffenbergą neramino tai, kad pasitarimas surengtas vasaros namelyje. Jei karo padėties aptarimas būtų vykęs belangiame betoniniame fiurerio bunkeryje, 1 kg svorio užtaiso sprogstamosios jėgos greičiausiai būtų pakakę, kad žūtų visi dalyviai. Tačiau dėl tvankaus liepos karščio pasirinktas pasitarimų namelis. Jis taip pat pastatytas iš betono ir plytų, tačiau jame įrengti didžiuliai langai, o sienos dengtos mediena ir tinku, todėl dalis sprogimo jėgos išsisklaidė pro langus, dalį sugėrė tinkas ir mediena.
Fiurerį sprogimas numušė nuo kojų. Po pirminio šoko Hitleris įsitikino, kad vis dar turi galūnes ir gali judėti. Per griuvėsius brovėsi link durų ir pakeliui stengėsi užgesinti užsiliepsnojusias kelnes ir rūkstantį pakaušį. Jis atsitrenkė į Keitelį, kuris apkabino Hitlerį ir sušuko: „Mano fiureri, jūs gyvas, jūs gyvas!“ Feldmaršalas padėjo Hitleriui išeiti į lauką.
Apsvilę fiurerio plaukai styrojo į visas puses, sudraskytos kelnės ir ilgi balti apatiniai kabėjo lyg havajietiškas sijonas, kojos sruvo krauju nuo šimtų medinių šipulėlių, dėl sprogimo bangos susmigusių kaip adatos. Fiurerio veidas buvo pajuodęs, negirdėjo viena ausim, nes nuo sprogimo plyšo ausies būgnelis. Plaštakos nubrozdintos, prieš pat sprogimą į stalą besirėmianti alkūnė kraujavo. Dešinę ranką vos galėjo pakelti, ji buvo sutinusi ir skaudėjo. Prakirsta kakta. Tačiau Hitleris buvo gyvutėlis, patirti sužeidimai gyvybei grėsmės nekėlė. Kaip jau buvo nekart nutikę, Hitleris išgyveno, nes tiesiog pasisekė.
Stauffenbergui išėjus iš pasitarimų kambario atsakyti į telefono skambutį, pulkininkas Brandtas batu užkliudė portfelį su sprogmeniu. Šis arčiausiai Hitlerio stovintis karininkas perstatė portfelį už storos ąžuolinės stalo kojos. Jei sprogmuo būtų likęs ten, kur jį padėjo Stauffenbergas, Hitleris beveik garantuotai būtų žuvęs, tačiau dabar stalo koja sugėrė didžiąją dalį sprogimo jėgos. Be to, Stauffenbergui su adjutantu aktyvuojant „pieštukinius“ sprogdiklius, buvo sutrukdyta, todėl paruoštas tik vienas sprogmuo iš dviejų, atgabentų į „Vilko irštvą“. Kitą sprogmenį turėjo von Haeftenas. Tarnybiniu automobiliu sąmokslininkai spruko iš nusikaltimo vietos.
Netrukus atvyko daktaras Morellis ir pradėjo tvarstyti Hitlerio žaizdas. Pas šeimininką atskubėjęs fiurerio patarnautojas Hanzas Lingė gerokai nustebo išvydęs kuo ramiausią, bet niūriai besišypsantį šeimininką. „Linge, kažkas mėgino mane nužudyti“, – pasakė Hitleris. To „kažkieno“ tapatybė kol kas nežinoma.
Stauffenbergo automobilis pro 1-osios saugumo zonos patikros punktą pravažiavo be problemų. Sargybinius įtikino grafo apgaulė, kad išvažiuodamas vykdo itin reikšmingą fiurerio nurodymą. Sargybiniai neturėjo praleisti automobilio, bet jie taip pat buvo sutrikdyti sprogimo. Tačiau, Stauffenbergui ir von Haeftenui privažiavus pietinį patikros postą (Wache Süd), jų pabėgimui kilo grėsmė. Prie vartų budintys FBB buvo nuleidę užkardą ir ant kelio išdėstę kliūtis. Vadovaujantis puskarininkis nepakluso sąmokslininkų įtikinėjimams juos praleisti. Vaizduodamas įniršusį, Stauffenbergas išlipo iš mersedeso ir, nužingsniavęs į sarginę, paskambino rotmistrui Leonhardui von Möllendorfui, dirbančiam „Vilko irštvos“ apsaugos vadovybėje. Stauffenbergui pakartojus istoriją apie tariamus fiurerio nurodymus, Möllendorfas jį užtarė ir įsakė sargybinių vadui pakelti užkardą. Skubėdami Stauffenbergas ir von Haeftenas nuvažiavo link aerodromo. Čia generolo Wagnerio įsakymu jų laukė transporto lėktuvas „Heinkel He 111“. Po kelių minučių sąmokslininkai jau buvo pakeliui į Berlyną. Jie, įsitikinę, kad Hitleris žuvęs, ir skubėjo vadovauti perversmui.
