Savaitės pradžioje atrodė, kad neramiausi yra italai ir svarbiausi jų dienraščiai, nes pirmuosiuose puslapiuose skalambijo apie aukštos įtampos kibirkštis Karaliaučiuje - Immanuelio Kanto tėviškėje. Pademonstravau Romos ir Milano dienraščių pirmųjų puslapių faksimiles.
Argi negražu: mes ruošiamės paparčio žiedo ieškoti, laužus kurti, o tuo metu pasaulis dėl mūsų smarkiai jaudinasi. Maniškiai etatiniai drąsuoliai, Rusijos kapituliacijos jau poryt šalininkai man aiškino: „Che – che – che, kinkadrebiai ir vėl pasigavo Maskvos išpūstą isteriją. Mes nieko nebijome, verčiau eikime laužo kūrenti“.
Mums pavydi net improvizacijų komedijos „commedia dell‘arte“ – meistrai italai! Tiek aistrų, tiek įtampos, tiek nežinomybės, tiek patoso! Beje, o kodėl komedija? Kodėl ne tragedija, jeigu Skvernelio pistoletu ginkluotas Veryga kraštutinai įsitempęs, bijo net orą pagadinti (kad nesprogtų kažkas)? Atsakymas: jeigu spektaklio dalyviai dėsto absoliučiai priešingas nuomones, bet visi jaučiasi teisūs – tai aukščiausio lygio komedija. Panašiai beprotnamio pacientai sako, kad jie – karaliai, generolai, poncijai pilotai, ir visi linksi galvomis, niekas neprieštarauja.
Tranzito beprotnamis yra tobulas, nes viskas jame buvo numatyta. Bet nebuvo prognozuota. Kai traukinių tvarkaraštis atspausdinamas prieš tris mėnesius, kai traukinys atvažiuoja tvarkingai, pagal tvarkaraštį, bet jį perone pamatę pradeda rautis plaukus – tai jau šiek tiek psichodrama. Paskui kažkas paklausia: o dėl ko mes čia raunamės? Juk tvarkaraštį sudėliojo ES, ne mes, todėl eime, žmonės, paparčio žiedo ieškoti. Ir išsyk lengviau pasidaro, supranti, kad čia viso labo komedija.
Finita la commedia? Nė velnio.
Vieni sako, kad traukinį reikia stabdyti, kiti – praleisti. Nes jeigu stabdysime, tai baigsis blogai. Blokuos Klaipėdos uostą ir galimai neįvyks Jūros šventė, kuriai damos jau pradėjo siūdintis suknias. Arba dar blogiau - išjungs elektrą. Bijantys išjungtos elektros – teisūs. Tačiau teisūs ir tie, kurie sako, kad to nebus, nes stabdyti liepiam ne mes, o ji – ES. Juk ne savo vardu, o 27 vardu stabdome. Tai ko mes bijome?
Dar labiau teisūs tie, kurie skelbia: šikt mums ant ispano Borrellio, kuris ES vardu kažką stena esą viskas čia gerai. Tikras lietuvis yra tas, kuris nelaukia ES sankcijų! Pats savo vardu jas generuoja, nes Putlerio erzinimas yra privalomas nacionalinis sportas.
Ministras Kreivys nusprendė nelaukti masinės elektros išjungimo psichozės. Šaunuolis ministras nuramino: nors visai tai buvo numatyta tik po trijų metų, bet jeigu yra problemų tai kokios problemos - atsijungimą galima pradėti jau dabar. Tranzito beprotnamis yra nenuspėjamas: kalendorius rodo 2022 - uosius, bet rusų traukiniui paliepus turime šansų gyventi 2025 – aisiais! Žinoma, galima būtų diskretiškai pasiteirauti: kokio velnio tie trys atsijungimo metai buvo užplanuoti? Nervams gadinti? Bet logiški klausimai komedijose draudžiami. Nežinojote?
Galų gale, mes irgi esame teisūs, nes nebežinome, kokius dar ultimatumus mūsų ministrui iškels Gaižauskas. „Trys B 52 skraidančias tvirtoves į Zoknius!” Darom. Arba: “US Navy” lėktuvnešį „Truman“ – prie Palangos tilto!” Darom. Poilsiautojams būtų saugiau, atostogos būtų ramesnės. Laikykis, Anušauskai, spalvoti variantai dar bus skelbiami!
Pripažinkime: jeigu gerb. Arvydui kartais nelaiko nervai, ir jis viešai siūlo šiek tiek, bet tik truputėlį bijoti Rusijos, nes “priedurnių” kiekvienas protingas žmogus privengia, argi jis neteisus? Argi neverta stebėti kiekvieną įpykusių dėl tranzito rusų krustelėjimą?
Hm. URM sako, kad jie lyg ir neturėjo įpykti. Sako, kad čia reikia mažiau dairytis, taikyti sankcijų paketus. Buhalteriškai. Be emocijų. Arba geriausiu atveju – ieškoti paparčio žiedo ES sankcijų reglamentuose. Maniškiai Rusijos kapituliacijos jau poryt šalininkai pritaria: kinkadrebiai yra italai, o štai lietuviai – iš kitokio molio, drąsūs žmonės. Bet ne visi. Yra b) kategorija, kuri dar nespėjo pamiršti to, kas įvyko 1940 – ųjų birželį ir kažkiek jaudinasi. Jie teisūs, bet nelabai. Jaudinies dėl tranzito? Būsi priskirtas prie rublinės penktosios kolonos.
Diplomatas B: ei tu, politologe A, ar nesuvoki, kad atėjo palankus momentas rautis plaukus, nes NATO pagaliau susigaudys, kad mums reikia ne brigados, o divizijos? Kaip minimum… Bet divizijos neišverksi parodęs, kad pas mus viskas gerai, nieko nebijome, laužus kuriame, švenčiame.
Danutė iš mano feisbuko linkusi pritarti abiems, nes tris kartus pakartoja žodį “šlovė” su trigubais šauktukais. Kuriam šlovė – A ar B? Koks skirtumas, abu galimai teisūs. Danutė triskart teisi.
Tranzito beprotnamis tobulas, nes aistringai pasisako net tie, kurie paprastai būna ramūs. Ne kaip belgai, o kaip estai. Ten pas juos irgi buvo tranzitas, bet ne traukinių su metalais, o vieno aprūdijusio rusų pasienio apsaugos mikojano. Įskrido porai minučių į erdvę, ir Kaja pratrūko. Kažkaip labai jau nevyriškai ir neestiškai premjerė “FT” pateikė 180 dienų apokalipsę, net mūsiškės janutienės liko dezorientuotos. Ministrui Anušauskui teko aiškintis dėl NATO planų, kurie nepatinka Danutei ir Petrui, ir kitiems beatodairiškos drąsos kelio atstovams. Kinkadrebiai Italijoje? Persižegnojo, nes „commedia dell‘arte“ yra toks žanras, kai galima daryti viską, bet nuoširdžiai.
Tranzito beprotnamyje šią savaitę visi teisūs. Bet bus dar labiau teisesni, nes sankcijų paketai nelaukia. Jeigu dėl 1 proc. sankcionuotų prekių pamatėme tokį grynai itališko temperamento protrūkį, tai kas bus, kai teks stabdyti rusiško standarto butelių tranzitą?
Veryga išsitrauks Skvernelio pistoletą, Gaižauskas iškvies ant kilimo Anušauską, o Landsbergis (į dvikovą) – Gedvilą? Norėčiau būti neteisus, jeigu galima.
