Ar čia seniai susimetę pirkome „Bayraktarą“ ir įsivaizdavome, kaip jis iš dangaus naikins rusų okupantus Ukrainoje. Smerkėme vengrus už užsispyrimą neleisti įrašyti rusiškos naftos atsisakymą į šeštąjį Europos Sąjungos sankcijų paketą, vokiečius – pažadų tiekti Ukrainai sunkiąją ginkluotę nesilaikymą. Kartais net galėjome pamanyti, kad mumyse pabudo bajoriškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos palikuonių orumas, priversdavęs nugalėtus maskolius klauptis ant kelių prieš mūsų protėvius. Bet neištvėrėme nė 120 karo dienų.
Mums nereikėjo slėptis nuo bombardavimų rūsiuose ir laidoti nukankintų artimųjų. Vladimirui Putinui netgi neprireikė prie mūsų sienų suformuoti puolimui paruoštus savo armijos dalinius su visomis surūdijusiomis lauko virtuvėmis, ligoninėmis ir krematoriumais. Išskydome gerokai anksčiau.
Prieš pat Europos Vadovų Tarybos susitikimą prezidentas Gitanas Nausėda nuskubėjo pas Europos Komisijos prezidentę Ursulą von der Leyen – gal kaip nors pavyks gauti kitokį išaiškinimą dėl sankcionuotų prekių tranzito ir išvengti Rusijos rūstybės. Nes jo globojamai opozicijai jau sauskelnės nelaiko.
Jeigu dėl Maskvos grasinimų būtų išskydę tik keli Seimo nariai, galėtumėm visai nekreipti į juos dėmesio ir tikėtis, kad Vyriausybė bei Seimo dauguma tvirtai laikysis savo pozicijos dėl sankcijų taikymo tranzitui į Kaliningradą ir siųs maskvėnus tolyn garsiąja Gyvačių salos gynėjų fraze. Tačiau politikai tik įgarsino pakitusias nemažos Lietuvos visuomenės dalies nuostatas.
Karo pradžioje buvome tvirti, kaip per 1990-ųjų blokadą, ir manėme, kad atlaikysime bet kokias drąsiai traukomų ryšių su Rusija pasekmes. Lietuva pirmoji Europoje atsisakė rusiškų dujų ir naftos, sustabdė elektros energijos importą ir kvietė tai padaryti kitas šalis. Kas neplojo naujiems sankcijų paketams, tie bent jau tylėjo ir laukė, kas bus toliau. Nes kažkaip negražu buvo piktintis brangstančia dešra ar kuro kaina, kai kiti graudinosi žiūrėdami į Bučos žudynių aukų nuotraukas. Todėl galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, kad proukrainietiškai Lietuvos vyriausybės politikai pritaria visi arba beveik visi.
Kaip vasario pradžioje nedaug kas tikėjosi, kad Rusija iš tikrųjų ryšis įsiveržti į Ukrainą, taip kovą ir balandį tik nedaugeliui pavyko numatyti, kad karas gali tęstis ne kelis mėnesius, o metus.
Prisipažinsiu ir pats save kartais užtikdavau besvajojantį, kad iki Joninių Vakarų sankcijos jau bus pribaigę Rusijos ekonomiką taip, kad ji negalėtų tęsti karo. O Vladimiras Putinas – nusišovęs savo bunkeryje, nuverstas artimiausios jo aplinkos arba miręs nuo kasos vėžio.
Svarstymai, esą sankcijos gali nublokšti Rusiją į gūdų sovietmetį be daugelio šiuolaikinio civilizuoto pasaulio patogumų, nebuvo visai nepagrįsti, tačiau neatsižvelgėme į tai, kad didžiulės imperijos pakraščiai, iš kurių Ukrainos karo frontai aprūpinami patrankų mėsa, net ir geriausiais Putino valdymo laikais gyveno skurdžiau, negu prie Leonido Brežnevo. O savo prarastas instagramo nuotraukas ir kelionių po Prancūzijos vynuogynus planus apraudantys maskviečiai jokis įtakos bunkerio senio sprendimams padaryti negali.
Skirtingai nuo autoritarinių režimų, iš prigimties atsparių visiems nepritekliams, mūsų laisva visuomenė gali mobilizuotis tik trumpam laikui. Tas laikas jau praėjo, todėl socialiniuose tinkluose dabar sparčiau už kvietimus aukoti Ukrainos pabėgėliams plinta lėkšti juokeliai apie brangstantį kurą ir nepasitenkinimas infliacijos suvaldyti nepajėgiančia valdžia.
Mūsų visuomenė labai panaši į dėmesio sutelkimo sutrikimą turintį vaiką – negali prisiminti, ką vakar girdėjo per radiją, skaitė naujienų portaluose ir susieti su parduotuvėse ar degalinėje pamatytomis kainų etiketėmis. Paprasto žmogaus suptratimu, dyzelino, pieno, mėsos ir elektros kainas nustato šio pasaulio galingieji – verslų savininkai ir politikai.
Jei norėtų, jie, žinoma, galėtų tas kainas sumažinti, bet akiplėšiškai naudojasi proga apiplėšti varguolius ir mėgaujasi stebėdami jų kančias.
Iki vasaros pabaigos mes ko gero dar gyvensime iš inercijos negalinčio sustoti popandeminio vartojimo iliuzijose. Bet paskui ateis labai niūrus ruduo, kai JAV Federalinio rezervų fondo ir Europos centrinio banko padidintos palūkanų normos, veikdamos drauge su padidėjusiomis išlaidomis energetiniams ištekliams, užsiverš tarsi kilpa ant kaklo. Ir kai pajusite, kad daugiau nebegalite ištverti, paaiškės, kad tokių pinigų dalybų, kokias patyrėme per pandemiją, dabar negali būti.
Ar dar mylėsime savo kraują už savo ir mūsų laisvę liejančią Ukrainą, kai kaulėta krizės ranka pasibels į mūsų pačių namų duris? O gal jau dabar tampame silpniausia Vakarų pasaulio grandimi, kuri pirmoji neatlaikys akistatos su Blogio imperija. Juk jau dabar pradėjome inkšti, kad laikas jai nusilenkti, patenkinti visus reikalavimus, kad tik kažkaip mūsų nenubaustų ir tas prakeiktas brangymetis greičiau pasibaigtų.
