Kai dabar žmonėms vedu ekskursijas po pačią vaizdingiausią Antakalnio pusę ir iš lenkmečiu statytų bunkerių, kurių skliautuose žiemoja nykstančios rūšies šikšnosparniai, išlendame į Saulės slėnį, apima nebe mitinis jausmas, o kažkas panašaus į tai, ką vadiname svetima ar net sava gėda.

Slėnyje, natūraliai išgraužtame ledyno, riogso du gardai vaikų žaidimams – vienas su tvora, kitas – neaptvertas.

Toks įspūdis, jog nebus vaikams gražiausiame Pavilnių regioninio parko miške ką veikti – reikia, kad mažieji unikaliame kraštovaizdyje būtinai atrastų tokias pačias supynes arba iki pykinimo užsupantį suktuką, koks yra ir Fabijoniškėse ar Pašilaičiuose.

Beje, toje vietoje, kur būta mielo drakono, įstatyti plastikiniai treniruokliai. Nes juk negi norintis sportuoti taip ims ir lyg niekur nieko bėgs paprastu miško takeliu? Yra pilna suolų ir kelmų, į kuriuos galima atsiremti mankštinantis, pavyzdžiui, daryti atsilenkimus ar atsispaudimus. Bet tai negi taip žmogus išdrįs be ceremonijų išmoningai sportuoti, išnaudodamas gamtos objektus? O jei ekokomjaunuoliai įsižeis ir apkaltins medienos tvirkinimu?

Tiesą sakant, dar neseniai irgi tik ironizavau, kad betrūko Saulės slėnyje, kur labai gerai stebėti žvaigždėtą dangų, įrengti apšvietimą. Ir štai jau šviestuvai netrukus naktį miške spigins. Kur ten miškas be lempų! Dar tik reikėtų šios kartos pupuliams ant kas antro medžio po plazminį ekraną pakabinti kompiuteriniams žaidimams žaisti. Viskas juk – dėl civilizacijos ir pažangos.

Kur ten miškas be lempų! Dar tik reikėtų šios kartos pupuliams ant kas antro medžio po plazminį ekraną pakabinti kompiuteriniams žaidimams žaisti. Viskas juk – dėl civilizacijos ir pažangos.

Kitas šių dienų urbanistinis šablonas – tai vienodomis trinkelėmis išgrįstos ir vienodais želdinukais apsodintos, nukirtus senus, vešlius medžius, miestų gatvės bei parkai. Tarytum pagrindinis tikslas būtų priversti gyventojus jaustis vienodai, nepriklausomai nuo to, kur jie fiziškai rastųsi. Esti tik retų išimčių, kai miesto bulvarą ar atnaujintą parką puošia originalūs, daugiau niekur kitur neaptinkami akcentai, skulptūros, pavyzdžiui, kokie nors žalčiai ar pasakų personažai, bet daug kur vaizdas – toks pat.

Tarybmečiu irgi panašiai buvo suvokiamas urbanistinis progresas. Anuomet „chruščiovkių“ kiemuose taip pat buvo pristatyta vienodų geležinių supynių ir čiuožyklų, net lygiai tokia pačia tvarka išdėstomos buvo. Tik jos vaizdo suvaryti jau negalėjo, kadangi paprastai atsirasdavo depresuotuose darbininkų rajonuose tarp nykaus betono ir iš tikro galėjo prašviesinti asfalto vaikų kasdienybę (miškų darkyti mados nebuvo).

Blokinių namų liguistoje aplinkoje būdavo ir kitokių pasikartojančių griozdų, pavyzdžiui, fontanas su pliku baseinu šalia krautuvės kaip ryškiausia miestelėnų laimės išraiška, o centrines vietas žymėjo tarybinius karius šlovinantys paminklai.

Palyginus ano meto atvirutes, sunku būtų iškart atskirti naujus miesto rajonus – kokie visi buvo panašūs ir nuspėjami. Koks skirtumas – Žirmūnai ar Karoliniškės? Šiandien laiko spiralė apsisuko ir grįžo į tokią pačią stadiją, ir vėl galima klausti, koks skirtumas, kurio rajono gardas ar prospektas čia yra.

Vienodumo visiškai neišvengsime. Šiuolaikinės žaidimų aikštelės, kad ir be fantazijos, kad ir trumpalaikės, irgi iš bėdos galėtų užimti miestų erdves, tačiau tik tuščias, bevertes, žalumos jaukumo ir istorijos stokojančias, taip pat progresyvių proletarų „getuose“ šalia naujos statybos daugiabučių dėžių, o ne įkvepiančios gamtos apsupty, kur jokių papildomų dekoracijų jos grožiui užtvirtinti ar atrakcijoms prigalvoti nereikia, nes pats landšaftas – jau kaip atrakcija.

Pirma mintis, kuri akimirksniu kyla pagalvojus, iš kur tų trinkeliavimo projektų ir „voljerų“ poreikis, tai – pinigų įsisavinimas. Vis dėlto tai gali būti tik paviršėlis, uždengęs giluminę priežastį, kodėl vyksta primityvi ir perteklinė viešųjų erdvių standartizacija.

Palyginus ano meto atvirutes, sunku būtų iškart atskirti naujus miesto rajonus – kokie visi buvo panašūs ir nuspėjami. Koks skirtumas – Žirmūnai ar Karoliniškės? Šiandien laiko spiralė apsisuko ir grįžo į tokią pačią stadiją, ir vėl galima klausti, koks skirtumas, kurio rajono gardas ar prospektas čia yra.

Vėl siūlau atsisukti į tolimąją Kiniją. Dar prieš gerus penkiolika metų, kai vis grįždavau į tą turtingos praeities šalį, stebėjausi, kodėl net skirtinguose jos galuose esančiuose megapoliuose masiškai statomos vienodos plastikinės žaidimų aikštelės ir plastikiniai treniruokliai, kai kinai turi nuostabių išpuoselėtų parkų, sodų bei pačių įvairiausių sveikatinimosi praktikų, kurias ten gali atlikti, ir jokios sportinių „staklių“ imitacijos jiems lauke nebūtinos. Tada dar tie plastikiniai dalykai buvo tik pakeliui pas mus.

Taip pat Kinijoje – žinoma, dar iki koronos, kai turizmas klestėjo – buvo griaunami seni, autentiški miestų kvartalai, o jų vietoje buvo statomos senovės dekoracijos – analogiški prekybos paviljonai, ir buvo jie reklamuojami kaip originalūs, labai ancient senamiesčiai.

Tuo metu prisidaugino ir absoliučiai vienodų barų gatvelių su vakarietiška aura. Ar Pekinas, ar Čengdu, ten galėjai nueit išgert alaus į lygiai tokio paties stiliaus pubą, kokiame lankeisi būdamas už poros ar dar daugiau tūkstančių kilometrų.

Kadangi sumani, galinga ir plati šalis, tai ir aplinkos niveliavimo tempai labai greiti. Be to, Kinijoje daug įtakos visa ko standartizavimui turi specifinė vietos kultūra, sujungta su komunizmo tradicijomis. Štai per šimtmečius mokslo procese buvo puoselėjami ir lig šiol propaguojami kopijavimo iki smulkmenų metodai.

Leteną ant tradicinio mentaliteto su trenksmu uždėjo maoizmas. Kaip jau ne kartą pasakojau, o ir knygoje „Geografija transe“ užsimenu, moderniųjų laikų diktatūra KLR žmones dar labiau nukreipė į kopijūniškumą ir kolektyvizmą. Per visą pastarojo šimtmečio Kinijos istoriją sekė standartizacijos procesai vieni po kitų, kai senus standartus keitė (ir tebekeičia) nauji – nuo hieroglifų transformacijų iš tradicinių į supaprastintus iki kiniškų lempučių girliandų vietoj sviesto žvakių Tibeto budizmo vienuolynuose.

Komunistai turi savų priežasčių vienodinti skirtingų šaknų bei religinių grupių žmones, jų erdves, gyvenimus. Pavyzdžiui, nykstant kultūrinei, etninei įvairovei ir įsivyravus kokiam nors vienam – naujai sugalvotam – chanių formatui, nyksta ir okupuotų ar aneksuotų tautų identitetas ir paskutiniai pretenzijų į autonomiškumą likučiai. Lengviausia apdirbti jaunimą, kuris jau ir taip atšokęs nuo vertybių ir pripažįsta vien skaitmeną.

Mūsų valstybė nei stambi, nei daugiatautė, tačiau čia taikoma ir iš pirmo žvilgsnio nekaltu menkniekiu atrodanti pigi standartazija gali turėti panašų poveikį kaip Rytuose – po truputį trinti žmonių individualumą ir kūrybiškumą, ugdyti nekritišką paklusnumą sistemai.

Mūsų valstybė nei stambi, nei daugiatautė, tačiau čia taikoma ir iš pirmo žvilgsnio nekaltu menkniekiu atrodanti pigi standartazija gali turėti panašų poveikį kaip Rytuose – po truputį trinti žmonių individualumą ir kūrybiškumą, ugdyti nekritišką paklusnumą sistemai.

Aplinka veikia mentalitetą, o mentalitetas – aplinką. Homo sapiensai ir taip iš prigimties linkę į mėgdžiojimą ir masuotes (jiems svarbu burtis, nelikti vieniems, nes vienas lauke – ne karys, reikia genties paramos), o kai tai dar ir skatinama, visuomenėje pradeda dominuoti šabloninis matymas ir mąstymas.

Šabloninės aikštelės, trinkelės, takeliai ar bet kokie kiti jokios išliekamosios vertės neturintys objektai, kur jie nebūtini, mus pratina prie vienodumo ir lygybės, labai jau įtartinai primenančios socializmą, iliuzijos ir trina iš atminties originalią savastį: kaip nėra jokio skirtumo tarp šito ir ano žaidimų gardo, taip esą nėra jokio skirtumo tarp tavęs ir manęs, tarp talento ir vidutinybės.

Nuo mažų dienų patekdamas į tokius pačius aptvarus pažaisti, vaikas auga griežtai įrėmintas į pasąmonę besismelkiančios minties, kad viskas yra taip pat ir kad norma yra būti tokiam kaip visi. Jis įpranta jaustis saugiai, atradęs lygiai tokio paties išplanavimo erdvę su tokiais pačiais atributais net toli nuo namų ar mokyklos. Ir atvirkščiai – įvairovė, skirtumai (nesvarbu – ar vizualiniai, ar kultūriniai, ar socialiniai) tokiam vaikščiojančiam sistemos šablonėliui jau kelia nesaugumo jausmą, trikdo jį.

Štai todėl tokiai visuotinės standartizacijos aukai nuolat reikia jos vienodumą su bendra mase patvirtinančių ženklų, tokių kaip socialiniuose tinkluose plintantys lozungai, vėliavėlės ir rėmeliai ant profilio nuotraukų.

Vienodos gėlytės, vienodi logotipai, elementaraus fakto, kad kažką padariau, pavyzdžiui, pasiskiepijau arba balsavau, iškilmingas konstatavimas, iš tikro atskleidžia visai ne asmens vertybes ar gyvenimo būdą, o veikiau atvirkščiai – parodo, kad jokios realios pozicijos ir tapatybės tas visuomenės vienetas neturi ir kad jis pats sau pakankamas tik tiek, kiek atitinka vieną standartą, ir nuo pavojingų posūkių yra apsaugotas ideologinės tvoros.