Atplėšti nuo Ukrainos dalį teritorijos būtų ne tik amoralu, bet ir turėtų neigiamų pasekmių ateityje. Niekas nėra garantuotas, kad Maskva to nepriimtų kaip Vakarų silpnumo ženklo ir po kelių metų atgavusi jėgas nebandytų okupuoti visos Ukrainos.
Vis dėlto šis Kissingerio pasiūlymas nustelbė antrąją jo kalbos dalį, kuri, globaliai žvelgiant, galbūt yra netgi svarbesnė. Kissingerio teigimu, Rusija 400 metų buvo esmine Europos dalimi, o jos galimas strateginis suartėjimas su Kinija kelia pavojų Vakarams. „Vertinant dabartinę Vakarų politiką, būtina turėti omenyje Rusijos istorinį vaidmenį kaip Europos saugumo laiduotoją, neleidžiant Rusijai sudaryti nuolatinės sąjungos su Kinija“, – dėstė buvęs JAV valstybės sekretorius.
Šiuo atveju H. Kissingeris neklysta. Sovietų Sąjungos teisių paveldėtojos ir jos politikos tęsėjos Rusijos Federacijos ir antrosios pasaulio galios Kinijos Liaudies Respublikos karinio aljanso suformavimas keltų naujas įtampas su Vakarais ir vestų prie potencialaus karinio konflikto. Vis dėlto savo pasisakyme buvęs JAV valstybės sekretorius neįvertina to, kad Rusijos ir Kinijos politinis suartėjimas prasidėjo dar prieš Rusijos invaziją į Ukrainą, o šį procesą sustabdyti Vakarams gali ir nepavykti.
Šių metų vasario 4 dieną, likus kelioms savaitėms iki Rusijos invazijos į Ukrainą, Vladimiras Putinas ir Kinijos Liaudies Respublikos prezidentas Xi Jinpingas pasirašė bendrą susitarimą, kuris buvo skambiai pramintas „Be apribojimų“. Be tradiciškai išreikšto nepasitenkinimo JAV ir NATO dominavimu pasaulyje, šiuo susitarimu Rusija ir Kinija taip pat pripažino palaikančios viena kitą Ukrainos ir Taivano klausimais bei įsipareigojo ginti centrinės Azijos regioną nuo išorinių valstybių grėsmės.
Žinoma, šis susitarimas nereiškia naujo karinio aljanso susiformavimo. Kinija, siekdama ir toliau plėtoti ekonominius santykius su Vakarais, vengia finansiškai ir karine prasme padėti Ukrainos kare įstrigusiai Rusijai. Ji taip pat vengia kartoti „denacifikavimo“ ir „demilitarizavimo“ naratyvus, kuriuos Rusija dažnai naudoja siekiant pateisinti invaziją į Ukrainą, tačiau dėl šio konflikto kaltina JAV ir NATO.
Tiek Kinija, tiek Rusija pasilieka plačią autonomiją nepadėti viena kitai, kai tai neatitinka jų interesų. Kita vertus, vasario pradžioje pasirašytas susitarimas galėtų suveikti potencialaus konflikto su Vakarais momentu. Abi valstybės ilguoju laikotarpiu turi bendrą tikslą, pasaulio politinio žemėlapio perbraižymą, kuris neįmanomas be konfrontacijos su Vakarais.
Vakarų valstybių interesas šioje situacijoje – status quo išlaikymas ir prieš NATO nukreiptų aljansų kūrimosi slopinimas. Ar Vakarai gali sustabdyti, atrodo, savaime vykstantį politinį suartėjimą tarp Rusijos ir Kinijos ir išvengti potencialaus pasaulinio karo scenarijaus?
Vertinant Vakarų strategiją Kinijos atžvilgiu ir bandant stabdyti jos politinį suartėjimą su Rusija, būtina turėti omenyje Kinijos ambicijas pralenkti JAV ir tapti pirmąja pasaulio ekonomine ir karine galia. Todėl ilguoju laikotarpiu galimybės daryti įtaką jos sprendimams tik mažės dėl jos kylančios ekonominės ir karinės galios. Kita vertus, trumpuoju laikotarpiu Vakarai gali išnaudoti Kinijos ekonominę priklausomybę nuo Jungtinių Valstijų bei Europos Sąjungos ir taip stabdyti politinį suartėjimą su Rusija. Būtent tokios strategijos ir laikosi Vakarų valstybės Ukrainos karo kontekste.
Taip pat Vakarai gali išnaudoti Rusijos ir Kinijos interesų skirtumus savo naudai. Indija, kita geopolitinė žaidėja, Kinijos yra laikoma strategine konkurente, tačiau tuo pačiu metu yra ir pagrindinė rusiškos ginkluotės importuotoja. Vakarų diplomatai turėtų dėti visas pastangas ne tik įgyti Indijos pasitikėjimą, bet ir rasti būdų, kaip savo tikslams išnaudoti Kinijos ir Rusijos priešingus interesus šioje valstybėje
Vakarų strategija Rusijos atžvilgiu turėtų susitelkti ties bandymu kiek įmanoma labiau sumažinti jos ekonominę ir karinę galią. Tokia strategija, kurią labiausiai palaiko JAV, Jungtinė Karalystė, Lenkija ir Baltijos valstybės, trumpuoju laikotarpiu turėtų ne tik padėti užbaigti Ukrainos karą, bet ir turėtų pristabdyti Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką.
Ilguoju laikotarpiu Vakarų interesas yra demokratinė Rusija. Tik tokia Rusija gali tapti vakarietiškos civilizacijos dalimi, atsisakyti imperinių ambicijų ir sąjungos su Kinija idėjos. Tačiau demokratizacija yra ilgas procesas, ypač valstybei, neturinčiai gilių demokratinių tradicijų. Taip pat negalime naiviai tikėtis, kad besibaigiant karui Ukrainoje Rusija kapituliuos ir pati suformuos demokratinį režimą.
Nepavykus sukurti demokratinės Rusijos, Vakarai turi ruoštis jos „baltarusizacijai“. Augant Kinijos karinei ir ekonominei galiai, tikėtina, didės ir šios valstybės įtaka kaimyninėje Rusijoje. Įmanomas scenarijus, kada Kremliaus režimas keis savo užsienio politikos prioritetus ir kova su Kinijos įtaka taps daug svarbesne nei konfrontacija su Vakarais.
Rusija galimai pradėtų vykdyti užsienio politiką panašią į tą, kurią Baltarusijos vadovas A. Lukašenka vykdė paskutinius kelis dešimtmečius, bandydamas laviruoti tarp ES ir Rusijos.
Realizuojantis tokiam scenarijui, Vakarai turi būti pasiruošę vėl aktyviau bendradarbiauti su Kremliumi, kitu atveju kyla grėsmė rytų Europoje stebėti naujos Rusijos, Kinijos vasalinės valstybės, susiformavimą.
