Didžiausia problema, stebint, pavyzdžiui, užsienio politikos (ne)susitarimo procesą, jog valdantieji yra įsitikinę savo teisumu ir nė nesistengia įsiklausyti į opozicinių partijų pasiūlymus. Jie tiesiog galvoja, jog visos kitos partijos šioje srityje yra mažiau patriotiškos ar kompetentingos už juos. Su tokiu požiūriu sutarimų nepasieksi, net jeigu tai ir būtų tiesa, nors susitarimai šiuo metu galbūt reikalingi labiau nei kada nors anksčiau.

Nežinia kodėl, tačiau vis atidėliojamas ir partijų susitarimo dėl gynybos pasirašymas, kuris buvo žadėtas tuoj pat po karo pradžios Ukrainoje, vėliau nukeltas balandžio mėnesiui, po to gegužės pabaigai ir kuris, mano nuomone, gerokai paprastesnis nei užsienio politikos. Paties susitarimo faktas šiandien būtų svarbus ir net ne tiek dėl paties gynybos susitarimo, kiek dėl to, kad pamatytume, jog partijos dėl ko nors iškilusių grėsmių akivaizdoje pagaliau gali susitarti.

Pagrindinius šalies vadovus, veikiančius kartu, pamatėme tik sykį – prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje, po to viskas grįžo į įprastas nesusikalbėjimo ir net nebesikalbėjimo vėžes.

Pagrindinius šalies vadovus, veikiančius kartu, pamatėme tik sykį – prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje, po to viskas grįžo į įprastas nesusikalbėjimo ir net nebesikalbėjimo vėžes. Prezidentūra dirba viena kryptimi, Vyriausybė turi savo darbotvarkę, susiskaldęs Seimas net kelias kryptis, kurios viena kitai iš esmės prieštarauja, nepasitiki vienas kitu, todėl kartais posėdžiauja skirtingose salėse.

Tarpusavio įtarumo laipsnis jau, regis, pasiekė viršūnę – prezidentas Gitanas Nausėda pakviečia partijų vadovus pasitarti, kaip spręsti iškilusį pozicijos ir opozicijos konfliktą.

Dalyvauja visos, išskyrus liberalų sąjūdį – mat pastariesiems pasivaideno, jog prezidentas nori nugvelbti taikdario laurus iš Seimo pirmininkės, liberalų sąjūdžio lyderės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, kuri po poros valandų Seime turėjo derinti šį konfliktą…

Ne ką aiškesnė situacija ir ekonomikos bei socialinėje srityse. Vyriausybė galvoja, jog taikomų priemonių bei skirtų finansinių išteklių esamoje situacijoje pakanka. Opozicija siūlo savo priemones, prezidentas metiniame pranešime – dar kitas, tiesa, gal kiek artimesnes opozicijos pasiūlymams.

Buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė su jai būdingu kategoriškumu po prezidento metinio pranešimo, kurio nekomentavo tiesiogiai, pareiškė, jog „yra didelė tikimybė, kad nuo teorijų apie stagfliaciją globali ekonomika pereina į recesiją“. Lietuvai tai reiškia, pabrėžė ji, jog ekonomikos krizė ateis po dviejų trijų mėnesių.

Lietuvos banko vadovas Gediminas Šimkus, priešingai, tikina, jog nepaisant karo Ukrainoje ir dviženklės infliacijos, šalies ekonomika augs ne mažiau nei dviem procentais, o kitais metais dar sparčiau – iki 3,5% BVP. Arba, kitaip sakant, recesijos ne tik nebus, bet dar ir turėsime kad ir nedidelį augimą.

Opozicinės partijos savo ruožtu parengė antiinfliacinį paketą, kuriame yra pasiūlymai stabdyti elektros rinkos liberalizaciją, lengvatinis 5% PVM tarifas maistui, PVM lengvata šildymui, kuro akcizų „įšaldymas“, pensijų padidinimas, kai kurias kitos priemones. Į tai Vyriausybė atkerta, kad esamų antiinfliacinių priemonių pakanka, opozicijos siūlymai pareikalautų virš milijardo eurų papildomų išlaidų ir apskritai opozicija negali daugumai diktuoti darbotvarkės.

Prezidento metinis pranešimas, deja, taip pat neturėjo vienijančio poveikio, nors gal to nė nesiekta. Opozicija pritarė prezidento kritikai valdantiesiems, pastarieji neliko skolingi ir sukritikavo valstybės vadovą dėl šališkumo.

Prezidento metinis pranešimas, deja, taip pat neturėjo vienijančio poveikio, nors gal to nė nesiekta. Opozicija pritarė prezidento kritikai valdantiesiems, pastarieji neliko skolingi ir sukritikavo valstybės vadovą dėl šališkumo. Pats pranešimas, sulaukęs nemažai kritiškų komentarų, buvo greičiau valstybės vadovo ataskaita apie nuveiktus darbus, gal ir paraiška būsimiems rinkimams, tačiau aiškesnių ateities gairių valstybės vystymuisi bent jau artimiausiam laikotarpiui nepateikė.

Dauguma ir opozicija posėdžiavo skirtingose salėse, kai kas tai vadino „karu smėlio dėžėje“, tačiau keisčiausia, jog taip kalbėjo ir tos partijos lyderė, kurios nariai žaidė tuos karus vienoje iš smėlio dėžių t. y. Kovo vienuoliktosios salėje kartu su kitais.

Demokratiškoje, pliuralistinėje visuomenėje visiškos vienybės ir negali būti. Tačiau diskusijose pageidautina bent kiek racionalumo, kuo mažiau nereikalingo politinio teatro, o ypač šiais laikais, scenos tikrai užteks artėjančių rinkimų metu. Dabar gi būtina išgryninti pagrindines šalies vystymosi, problemų sprendimo kryptis, atliepti vis gausėjantiems išūkiams, kurie iš tiesų yra rimti.

Viešumoje mūsų politikai mėgsta patetiškai pareikšti, jog Ukraina, atkakliai priešindamasi Rusijai, laimi laiko Europai, taip pat, aišku, ir Lietuvai. Čia pat šalies viduje tą ukrainiečių krauju laimėtą laiką jie švaisto kiek įmanydami, tuščiai ginčydamiesi, nesutardami net dėl strateginių klausimų, tokių kaip užsienio ar gynybos politika, ką jau kalbėti apie ekonomiką ar kitus klausimus.

Viešumoje mūsų politikai mėgsta patetiškai pareikšti, jog Ukraina, atkakliai priešindamasi Rusijai, laimi laiko Europai, taip pat, aišku, ir Lietuvai. Čia pat šalies viduje tą ukrainiečių krauju laimėtą laiką jie švaisto kiek įmanydami

Jei partijų vadovai, lyderiai galvoja, jog nuolatinis karas „visų su visais“ patinka rinkėjams, manau, jie klysta. Apie tai liudija ir nuomonių apklausos, jei net populiariausių partijų, tiek valdančiųjų, tiek opozicinių, reitingas tik šiek tiek viršija dešimt procentų, tai reiškia, jog rinkėjai dabartinei politikai iš esmės nepritaria, tokių „visi prieš visus“ politikų veiksmų nepalaiko.

Europos politikos laukia sunkūs metai. Tai parodė ir praėjusio savaitgalio Prancūzijos parlamento rinkimai. Sunkėjanti ekonominė padėtis, o tai dar ne viskas, jau veikia rinkėjus, o pastarieji veiks renkamus politikus. Daugelis dabar mums palankių Europos Sąjungos sprendimų gali netikėtai keistis, jei ypač į didžiųjų Europos Sąjungos šalių parlamentus ateis daugiau populistų. Gali mažėti parama silpnesniesiems, o svarbiausia – aižėti pačios Sąjungos solidarumas.

Šiuo požiūriu gana akivaizdu, kad šalies lyderiai, politinės partijos to dar nesuvokė. Todėl leidžia sau prabangą nebendrauti, „pažaisti smėlio dėžėse“, atidėlioti būtinus sprendimus, strateginius susitarimus ir todėl nesugeba vykdyti nors daugmaž vieningą, atsakingą, žmonėms priimtiną politiką.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)