Visa tai stipriai susiję su tautos dvasia. Vokiečių filosofas G. W. F. Hegelis manė, kad tautos istorija yra procesas, kurio metu ji realizuoja savo unikalų įnašą į visą žmonijos civilizaciją. Taip valstybėms ir jų tautoms suteikiama ypatinga misija, kurią tik jos vienos ir tegali įgyvendinti: „Valstybė yra dieviškoji idėja, egzistuojanti žemėje.“ Kitas to meto vokiečių filosofas, Schleiermacheris, kuris sėmėsi idėjų iš Hegelio, antrino: „Dievas kiekvienai tautai skiria konkretų uždavinį žemėje“.
Idėja nėra nauja ar išskirtinė – LDK kultūrinį palikimą perėmusios tautos dar ir šiandien iš kolektyvinės pasąmonės gelmių iškelia mitą apie protėvių vėlių kariauną, vedamą griausmavaldžio Perkūno, skubančią padėti kovoje su okupantais. Valstybė čia – dievų mums patikėta saugoti ir kurti šventa žemė, kuri yra buvusių, esamų ir būsimų kartų rūpestis. Kokią valstybę sukurs tauta ir ką ta valstybė duos pasauliui, lemia „tautos dvasia“.
Štai Rusijos dvasia galėtų būti apibrėžiama sena gera lietuvių patarle – pats muša, pats rėkia. Knygoje „Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“ politologas Markas Galeotti rašo, kad Rusija savo istoriją mėgo perrašyti, kaip jai patogiau, visais amžiais (teisybės dėlei, ne tik savo, tačiau ir mūsų istoriją), todėl Rusijoje iki šiol gyvas mitas, kad Kremlius niekada nieko pats neužpuolė. Rusai pasiruošę gerklę perkąsti kiekvienam kaimynui, dėl „nesuprantamų“ priežasčių jų šalį laikančiam agresore, kuri visas problemas linkusi spręsti karinėmis priemonėmis.
Istorikai mano priešingai – daugiau nei pusę karų, kuriuose Rusija dalyvavo nuo viduramžių, pradėjo būtent ji. Išsamų visų karų sąrašą galima rasti čia. 1547 metais Rusijos teritorija užėmė apie 3 milijonus kvadratinių kilometrų, o „besigindama nuo ją nuolat puolančių kaimynių“ Rusija kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo savo teritoriją padidinti net 7 kartus. Stebina, kodėl taip nepavyko LDK – jos teritorija didėjo tik puolant, o ginantis visą laiką traukėsi? Atsakymai slypi skirtingose šių tautų dvasiose.
Karą Ukrainoje Rusija pradėjo dėl to, kad Ukraina siekė glaudesnių ryšių su Vakarais. Kremlius tvirtina neturėjęs kitos išeities, nes NATO per Ukrainą artėja prie jos sienų. O artėja, žinoma, ne todėl, kad ukrainiečiai visą laiką jaučia Rusijos grėsmę, bet todėl, kad NATO ketina pulti Rusiją. Rusai mainais į karo Ukrainoje nutraukimą prašo Vakarų suteikti jai saugumo garantijas. Lietuvoje, išgirdus tokius argumentus, norisi pasukioti pirštą prie smilkinio, bet rusams tai – rimta. Juk ištisus amžius juos kažkas tuoj tuoj puls.
Išeina kaip tame anekdote:
Skambina rusų karys draugui Maskvoje:
– Mes čia Ukrainoje kovojame prieš NATO.
– Tai kaip ten pas jus?
– Dideli nuostoliai. Jau praradome tankų diviziją, karių batalioną, daug technikos sudaužyta, lėktuvų numušta…
– O kokie NATO nuostoliai?
– Na… NATO dar neatvažiavo.
Mitas „priešas prie vartų“ – vienas pagrindinių naratyvų Rusijos propagandoje. Įbauginti, kad tuoj šalyje prasidės karas, gyventojai nelinkę kritikuoti valdžios, drebinti režimo pamatų, nes juk tam dabar netinkamas laikas. Reikia susitelkti ir ruoštis gynybai nuo įsivaizduojamo priešo. Štai kodėl pagunda nuolat bauginti piliečius karu su NATO yra tokia didelė. Ir nesvarbu, kad NATO visais būdais stengiasi išvengti aukų, todėl į Ukrainą nenusiuntė nė vieno savo kario. Žudydami ukrainiečių civilius, rusai vis tiek jaučiasi aukomis ir svetimos valstybės teritorijoje neva ginasi nuo NATO (logikos ieškoti neverta, rusai visada buvo linkę tikėti mistika).
Lietuvių „tautos dvasia“ iš tiesų brendo nuolatinėje apsiaustoje tvirtovėje. „Priešas prie vartų“ čia ne propagandos dalis, bet objektyvi realybė. Kelis šimtus metų trukusias kovas su agresyviais krikščionių ordinais pakeitė nuolatinė Rusijos grėsmė – okupacijos, sukilimai, knygnešystė, nepriklausomybės kovos. Nors patys sėkmingai taiko „priešo prie vartų“ propagandos metodą, Lietuvoje Kremliaus propagandistai bandė atvirkštinę pašiepiančią taktiką – „rusai puola“. Neva lietuviams nepagrįsta paranoja. Nors įsiveržus į Sakartvelą ir Ukrainą, „rusai puola“ propagandistai trumpam užtildavo, pasekėjų vis tiek susilaukė nemažai.
Lietuvių „tautos dvasią“ geriausiai atspindi himno eilutės „iš praeities tavo sūnūs…“. Nors šiandien Lietuva negali konkuruoti su Rusija savo dydžiu, praeitis reiškiasi kaip savigarba, kuri daro įspūdį visam pasauliui. Reklaminis šūkis „Lietuva – drąsi šalis“ ne kartą buvo pašieptas, tačiau taiklumo nestokoja: Lietuva plikomis rankomis sugriauna Sovietų Sąjungą, beginkliai žmonės užstoja kelią tankams, Lietuva beatodairiškai remia užpultą Ukrainą ir, nors šalyje didžiausia infliacija ES, yra viena iš daugiausiai pagalbos suteikusių šalių. Vakarų valstybėms dvejojant, ar siųsti Ukrainai sunkiosios ginkluotės, lietuviai, nepaisant infliacijos, surenka reikalingą sumą kariniam dronui „Bayraktar“.
Nebijodama Rusijos grasinimų, Lietuva įvykdo ES sankcijų paketą, užkirsdama kelią tam tikroms prekėms keliauti į Kaliningradą. Kremlius ne veltui spjaudosi ir purkštauja – atskirto Kaliningrado ekonomikai kyla didelė grėsmė. Dėl jau anksčiau paskelbtų sankcijų aviacijai, pervežti prekes oro transportu tampa ne tik per brangu, bet ir rizikinga. Kelias jūra ilgesnis ir, jei jam nebuvo pasiruošta, šiandien Rusija gali pritrūkti infrastruktūros. Ar tai paskatins Maskvą pradėti karinį konfliktą? To neįmanoma numatyti – nors ekspertai tvirtina, kad Rusija neturi pajėgumų ir nėra pasirengusi, tą patį jie kalbėjo ir prieš invaziją į Ukrainą (ir vėl logikos ieškoti neverta, rusai visada buvo linkę tikėti mistika).
Ar Lietuvai reikia stengtis neerzinti Rusijos? Nėra jokios prasmės. Karinį konfliktą Rusija visada pradeda komunikaciniais žingsniais. Prieš Lietuvą šie žingsniai jau padaryti – nepriklausomybės pripažinimo atšaukimas, pareiškimai apie „istorines rusų žemes“ ir carą Petrą I, grasinimai „rimtomis blokados pasekmėmis“.
Ukrainos kova, kaip kadaise prūsų beatodairiška kova su krikščionių ordinais, yra barjeras, suteikiantis Lietuvai laiko pasiruošti ir sustiprėti. Tą ir turime daryti nesitikėdami, kad NATO partneriai parodys didesnę drąsą už mus gindami Lietuvą – tai lietuvių „tautos dvasia“ ir misija, o ne sąjungininkų. Nors NATO žada ginti Lietuvą („Konkrečiai kalbu apie mūsų įsipareigojimą laikytis penktojo NATO straipsnio, kuris numato, kad puolimas prieš vieną iš narių reiškia puolimą prieš visus. Šis Jungtinių Valstijų įsipareigojimas yra tvirtas kaip geležis“, – sakė Valstybės departamento atstovas Nedas Price, komentuodamas Kaliningrado situaciją.), mes visi žinome, kad penktojo straipsnio aktyvavimui reikia visiško konsensuso, kurį pasiekti, rodo patirtis, ne taip jau paprasta.
Jei Ukraina kris, karas Lietuvoje tikrai prasidės, todėl nėra prasmės „neerzinti meškos“ ar prisidėti prie „veido saugojimo“ (susidūrus su veidmainyste, net nėra aišku, kurį iš veidų reikėtų saugoti). Nesikišti ir likti neutraliais, neerzinti Sovietų Sąjungos jau bandėme tarpukariu ir ši taktika nepasiteisino, laikas išbandyti kitą.
