Gėda klausyti, kaip Lietuva (taip, ta pati Lietuva, kuri „aš esu Vanagas“, kuri visaip savo ryžtu giriasi, drąsiųjų šalis, suprantate) kone atsiprašinėja Kremliaus, kad įvedamos sankcijos rusiškų prekių tranzitui į rusišką Kaliningradą, supraskit, yra tik Europos Sąjungos dalykas, čia mes nekalti, mes ką, jeigu čia nuo mūsų priklausytų, mes jums ant rankų tuos traukinius perneštume, ant gulbių sparnų perskraidintume. Nepykit ant mūsų, mielieji kaimynėliai, mes čia nekalti, mus velnias nunešė į tą Europos Sąjungą, labai mes dėl to gailimės, o iš tikrųjų, žinokite, hi hi, mes juk šiaip labai faini jūsų kaimynai, mes ir rusiškai mokame kalbėti, ir jau prieš trisdešimt metų koridoriumi norėjome būti tarp Vakarų ir jūsų, ir anekdotus mokame apie Petką ir Čiapajevą papasakoti, ir šiaip gi mes savi, čia tik mūsų tie Briuselio ponai verčia elgtis.

Ne mes čia kalti, mūsų tik nebauskit, nerūstaukit, Kremliaus ponai.

Mat lietuviai išgirdo visokių grasinimų iš kažkokių rusų deputatų ir spaudos atstovų, kad čia Rusija nepakęs tokių žeminimų ir tuoj pralauš koridorių į savo istorines žemes. Tie grasinimai buvo priedas prie ankstesnių Kremliaus kliedesių apie tai, kad jie tuoj atšauks Lietuvos nepriklausomybę.

Ne jūs Lietuvai davėte laisvę ir ne jūs atšauksite, draugai fašistai iš Kremliaus, savo mamas galite atšaukinėti, kad balkone vėjas neperpūstų. Toks turėtų būti atsakymas apie tuos mūsų nepriklausomybės atšaukimus.

Bent jau mano toks atsakymas būtų, jeigu aš dirbčiau Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje. Turbūt todėl aš ir nedirbu Užsienio reikalų ministerijoje, nenori manęs ten. Kaip kažkada nenorėjo, kad komentuočiau Eurovizijos atranką. Nepatiko tuosyk konkurso dalyviams.

O koks turėtų būti atsakymas į blevyzgas, girdimas iš Maskvos dėl tranzito ribojimų? „Kažkas nepatinka? Priminkit savo pavardes, ponai, nes neprisimenam jūsų. Plukdykit laivais savo prekes. Arba skraidinkit oru, kol dar turite, kuo skristi.“

Vietoje to girdime tikinimus iš Lietuvos, kad čia ne mes, čia Europos Sąjunga.

Palaukit, o mes ne Europos Sąjunga? Mes ne jos dalis? Mes ten neturim svorio? Ar būtina sakyti „čia ne Lietuvos sprendimas?“. Ar būtų sunku pasakyti: „čia Lietuvos ir visos Europos Sąjungos sprendimas“? Turbūt nebūtų sunku, bet ne tam, kas linkęs slėptis už nugarų kitiems.

Kas čia per atsiprašinėjimai? Kas per teisinimaisi? Koks kieno reikalas, kas nusprendė: ar čia mūsų sprendimas, ar čia Europos Sąjungos? Mes, Lietuvos Respublika, kontroliuojame savo teritoriją ir savo sienas, ir jeigu čia yra bendras ES sprendimas, tai mes renkamės jį įgyvendinti ant savo sienų.

Ar ne britku groti tą pačią plokštelę, kurią groja netingėdami rusų propagandininkai ir troliai: esą Lietuva nieko nesprendžia, tik tarnauja Briuselio viršininkams? Dabar patys tą patį: „Mes čia nieko nesprendžiam, mums pasakė, tai mes ir vykdom.“

Kas čia per atsiprašinėjimai? Kas per teisinimaisi? Koks kieno reikalas, kas nusprendė: ar čia mūsų sprendimas, ar čia Europos Sąjungos? Mes, Lietuvos Respublika, kontroliuojame savo teritoriją ir savo sienas, ir jeigu čia yra bendras ES sprendimas, tai mes renkamės jį įgyvendinti ant savo sienų.

Europos Sąjunga mums yra ne tam, kad būtų mūsų viršininkai ir kad skirtų lėšas trinkelėms perkloti rajonų centruose. Tai yra ir mūsų projektas, mes ten ne jaunesnieji partneriai, mes turime sprendimo teisę, kaip ir kitos šalys. Ar tokios skystos kinkos, kad visą laiką į Europą, kuri yra MES, žiūrime taip, lyg tai būtų JIE – o mes kažkokie postsovietiniai varguoliai, kuriuos pas ponus priėmė prie stalo ir dar gražią sermėgą nupirko.

Apskritai, lietuviai linkę sakyti: čia ne mes, čia mus taip įpareigojo. Direktyvos čia, matai, tokios, anksčiau buvo „sąjunginiai sprendimai“. Kai prasidėjo pandemija, visos valdžios sakė žmonėms, kad čia ne mes patys sugalvojome, čia mums liepė, čia tvarka tokia.

Kažkada, kai dirbau šiokiu tokiu viršininku didelėje organizacijoje Britanijoje, mums nuolatos primindavo: kaip vadovas, tu turi prisiimti atsakomybę už visus tavo organizacijos sprendimus. Ir mes sakydavome: aš moku algą, aš atleidžiu, aš priimu į darbą. Kiekvienas sprendimas turi savininką, net jeigu tavęs už tai nemėgs. Ir net jei ne tavo sprendimas, tu renkiesi būti savininkas, nes kitaip niekas į tave rimtai nežiūrės.

Šiuo atveju Rusija žymiai mažiau gerbs bailius ir atsiprašinėjančius, negu ji gerbia akis draskančius ir įžūliai jai nurodinėjančius. Supraskite – Putino Rusija yra marozų, Peterburgo banditų ir vagių mafijos valdomas klanas.

Šiuo atveju Rusija žymiai mažiau gerbs bailius ir atsiprašinėjančius, negu ji gerbia akis draskančius ir įžūliai jai nurodinėjančius. Supraskite – Putino Rusija yra marozų, Peterburgo banditų ir vagių mafijos valdomas klanas. Ten nesupranta mandagių kalbų nei lygiaverčio bendravimo. Ir užvis labiausiai niekina silpnus ir atsiprašinėjančius. Kaip senovės skandinavų vikingai, kariai ir plėšikai, iš kurių dabartinė Rusija ir susiformavo (apie Aukso Ordą aš jau nekalbu, per ilgas straipsnis būtų), jie gerbia tik drąsą, jėgą ir sėkmę.

Mes neturime itin daug jėgų dėl savo dydžio, tačiau drąsa yra mūsų pasirinkimas. O sėkmė nuolatos mūsų pusėje, pažvelkite į pastarųjų trijų dešimtmečių ir XX amžiaus istoriją – mums sekėsi ir su nepriklausomybe XX amžiaus pradžioje, ir su tarpukario Lietuva, ir daug su kuo sekėsi (buvo ir gumbų, tas tiesa). Tai gal galima būtų mažiau kuklumo, daugiau įžūlumo? Kuklių ir atsiprašinėjančių dar niekada nebuvo laimėtojų tarpe prie istorijos lošimo stalo.

Mes neturime itin daug jėgų dėl savo dydžio, tačiau drąsa yra mūsų pasirinkimas. O sėkmė nuolatos mūsų pusėje, pažvelkite į pastarųjų trijų dešimtmečių ir XX amžiaus istoriją – mums sekėsi ir su nepriklausomybe XX amžiaus pradžioje, ir su tarpukario Lietuva, ir daug su kuo sekėsi (buvo ir gumbų, tas tiesa).

Dar pabaigai, tokia pastaba – nelabai susijusi, bet man svarbi.

Beje, jei galite, nevadinkit Kaliningrado „Karaliaučiumi“. Niekada tas miestas taip nesivadino: nei Donelaičio laikais, nei paskui. Kas per mada versti užsienio pavadinimus į lietuvių kalbą? Kai pirmą kartą išgirdau kolegą per radiją sakant „Žemutinis Naugardas“, pagalvojau, gal šaiposi. Pasirodė, kad taip liepia sakyti. Nors nei čia kokia lietuviška žemė, nei kada ji tokia buvo. Eilėje laukia Naujasis Jorkas, Sausio Upynė (Rio de Žaneiras) arba Šventasis Pranciškus (San Franciskas). Pirmąsyk su šia kvailybe susidūriau daugiau nei prieš dešimtmetį, kai lietuvių redaktoriai norėjo mano pirmosios knygos tekste taisyti Londono gatvę Baker Street į „Kepėjų gatvę“, kai tas pavadinimas net su kepėjais nesusijęs, tai nekilnojamojo turto plėtotojo pavardė.

Kaliningradą vadinti „Karaliaučiumi“ yra lyg tokio bailaus baudžiauninko purkštavimas prieš poną, kuriam nieko daugiau negali padaryti, maždaug kaip Indijos reikalavimas Bombėjų net ir angliškai vadinti Mumbajumi: „jūs buvote mūsų viršininkai, o dabar nebe, tai mes irgi kažką pakomanduosime“.

Geriau įsidrąsinkime ir, kai kitą kartą koks nors rusų senatorius ar kitas korumpuotas agresorių valstybės fašistukas grūmos, tiesiog surašykime trumpą atsakymą su tiksliai tokiu tekstu, kokį ukrainiečiai pasiūlė rusų karo laivui.