Šiame straipsnyje norėčiau akcentuoti ir išskirti, mano įsitikinimu, svarbiausius valstybės vadovo pasisakymo momentus:
Planuojant sveikatos reformą, toliau neatsakoma į visuomenės ir oponuojančių politikų klausimus. Negirdimi nei opozicijos, nei, visų svarbiausia, medikų bendruomenės argumentai. Vakar prie Vyriausybės vykęs šeimos gydytojų protestas tą dar kartą patvirtino.
Infliacijos krizė nevaldoma. Valdančiųjų pasiteisinimai, kad atlyginimų ir socialinių išmokų didinimas leis gyventojams nepajusti rekordinių kainų augimo, skamba neįtikinamai, nes pinigų nuvertėjimas suvalgo didinimo naudą, todėl būtini kiti mokestiniai sprendimai, ypatingai tiems, kurie gauna mažiausias pajamas: senjorams, žmonėms su negalia, skurdžiau gyvenančioms šeimos ir visiems, kurie patiria didesnę socialinę atskirtį.
Viena iš svarbiausių ir vis dar neišspręstų problemų – esminiai pokyčiai mokesčių sistemoje. Prieš rinkimus būsima mokestinė pertvarka buvo kertinis šios valdančiosios daugumos pažadas. Tačiau plačiai reklamuota mokesčių reforma, deja, šioje kadencijoje dar net neprasidėjo ir, kaip akcentavo Prezidentas, laiko ją pradėti beveik nebeliko. Tuo tarpu verslas lieka nežinioje, investicijos neskatinamos, o gyventojams daugiau tvarkos ir paprastumo mokant mokesčius teks palaukti.
Viešasis sektorius ir toliau lieka nežinomybėje. To priežastis labai paprasta – įtampą šiame sektoriuje kelia valdančiosios daugumos rengiama ir jau daug kritikos sulaukusi valstybės tarnybos reforma. Ji nepamatuota ir su abejotinais tikslais.
Ypatingai svarbu buvo išgirsti, ar Prezidento požiūris į savivaldybes ir į jų problemas išlieka valstybės vadovo prioritetu. Klausydamas metinio pranešimo ir išgirsdamas, kokią ženklią dalį Prezidentas skiria savivaldos aktualijom, supratau, kad regionai ir nuo Vilniaus labiau nutolę rajonai randa savo vietą visoje valstybės vadovo politinėje darbotvarkėje. Visiškai pritariu Prezidentui, jog būdamos arčiausiai žmonių, savivaldos institucijos geriausiai jaučia tikruosius visuomenės poreikius. Jos jau ne kartą įrodė, kad gali susitvarkyti net su didžiausiomis krizėmis. Geriausi pavyzdžiai – koronaviruso pandemijos ir migrantų krizės suvaldymas. Turime labiau pasitikėti savivaldybėmis ir jose gyvenančiais žmonėmis. Deja, dėl valdančiosios daugumos politinių ambicijų savivaldybės nesulaukia svarbiausių sprendimų dėl finansinio savarankiškumo stiprinimo. Seimą yra pasiekę tiek Prezidento, tiek socialdemokratų frakcijos pateikti esminiai projektai, kurie leistų savivaldybėms augti ir siekti ambicingų tikslų.
Suprantu, kad opozicija, nedalyvaudama Seimo posėdžiuose, sulaukia daug kritikos iš valdančiųjų, iš politologų, tačiau baigiant labai norisi pacituoti valstybės vadovo mintį ir požiūrį, kodėl vis tik taip įvyko: „Net neprasidėjusios diskusijos nutraukiamos sausu „ne“. Ne toje Seimo salės pusėje gimę pasiūlymai nugula stalčiuose ar pražilsta, belaukdami Vyriausybės išvadų. Balsuojama ne už ar prieš konkretų siūlymą, o tam, kad oponentui būtų parodyta jo vieta.“