Ketvirtadienį Seime skaitytą metinį prezidento Gitano Nausėdos pranešimą savotišku šešėliu užgožė jau ilgiau nei savaitę besitęsianti parlamento krizė. Nepavykus žemės ūkio ministro interpeliacijai, opozicija keršija valdantiesiems, stabdydama įstatymų leidžiamosios institucijos veiklą.
Net ir po prezidento kalbos opozicija demonstratyviai išėjo atgal į beveik alternatyviu parlamentu tampančią Kovo 11-osios salę. Opozicija turi teisę pykti. Valdantieji jau ne pirmą kartą pasinaudoja įvairiais Seimo statuto instrumentais, kad sužaistų galios žaidimą.
Tiesa, tokia pačia metodika naudojosi ir dalis dabar opozicijoje atsidūrusių valstiečių žaliųjų, sėkmingai išnaudodavusių precedentus, statuto interpretacines erdves ar sąvokų, normų neapibrėžtumus tam, kad pademonstruotų tuometinei opozicijai jos vietą.
Skirtumas tik tas, kad šis procesas vyksta jau ne taikos ar sąlyginio stabilumo laikotarpiu. Karas Ukrainoje kelia realias grėsmes ir naujus klausimus dėl Baltijos valstybių apginamumo. Tuo pat metu karas prideda papildomą naštą pasaulinės maisto krizės ir apskritai gilėjančios ekonominės krizės pavidalu.
Kaip teisingai po prezidento metinės kalbos pastebėjo buvusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, kalbėti apie šią geopolitinį kontekstą turinčią krizę ir teikti konstruktyvius siūlymus jos padarinių sumažinimui mes jau vėluojame.
Visų šių temų fone parlamente vyksta ir iš už parlamento sienų diriguojamas žaidimas. Opozicija manosi baudžianti valdančiuosius ir demonstruojanti savo mobilizacines galias, valdantieji mano, kad problema kažkaip turėtų išsispręsti pati. Prezidentas šią situaciją apskritai komentuoja kaip trečioji šalis, ne itin suinteresuota, kad Lietuvoje funkcionuotų viena iš kitų svarbiausių institucijų.
Jei ne tvyrančios aplinkybės, turbūt galėtume vadinti tai dar viena beprasmiška politine drama. Parlamentiniu santykių aiškinimusi, turinčių duoti toną būsimiems rinkimams. Bet visa tai vyksta 114-ąją karo, kurį mes vadiname ir savu, dieną.
Visa tai vyksta tuo metu, kai Ukraina savo šalies gynėjų krauju išlošia mums laiko tam, kad mes galėtume pasiruošti galimam tolesniam Putino režimo žingsniui – provokacijai NATO teritorijoje.
Pirmosios karo savaitės vienybė, bendras nerimas, bendras ryžtas ir tiek savo asmeninės, tiek valstybės egzistencijos trapumo suvokimas greitai nuslopo. Greitai atsigavo tiek putinistinės propagandos skleidėjai, tiek politiniai avantiūristai, tiek tie, kurie pamatė, kad karas tuojau pat nepalies jų privačių interesų, verslų ar pozicijų visuomenėje.
Staiga pradėjo plisti suvokimas, kad jei pavojus dar ne ant mūsų slenksčio, tai galime tęsti rizikingą žaidimą su valstybingumu. Iki valstybės deadline‘o dar toli, tad galime parizikuoti. Juk bet kada galėsime susiimti ir padaryti lemiamus sprendimus.
Štai tokia nuotaika šiuo metu tvyro politiniame elite, pamažu ji persimeta ir į dalies visuomenės gretas. Jei pavojus dar ne čia, tai mes ir neprivalome stengtis. Neprivalome rimtai vertinti valstybėje vykstančių procesų, neprivalome nieko keisti.
Pirmųjų savaičių susitelkimas tiek apie valstybės institucijas, tiek apie įvairias visuomenines gretas pamažu virsta sugrįžimu prie kasdienybės. Vis dažniau privatus interesas nugali visuomeninį.
Kaip pamažu priprantama prie tikro karo, žudynių, skausmo, siaubo, beprasmybės, taip (tik dar lengviau) priprantama ir prie jo fono. Didysis skirtumas čia tas, kad jei ukrainiečiai dabar gali tik stebėtis savo naivumu, pasakodami apie tai, kaip neįsivaizduojamai atrodė galimybė, jog rusiškos raketos daužys pastatus net Kyjive, mes nerimą ir vėl pakeitėme saldžiu naivumu.
Laikas stiprinti valstybės institucijas, kurti ne tik profesionalios gynybos, bet ir visuomenės įsitraukimo planus pamažu senka lyg smėliu byrančiame laikrodyje.
Visas pastangas užgožia asmeninės ir grupinės politinės ambicijos, personaliniai kerštai ar galios žaidimai. Vis sudėtingesnė situacija tuojau pat išnaudojama savų tikslų siekiančių politinių marginalų, kurie sugrįžta su riaušėmis jau vieną kartą tapusiais protestais prie Seimo.
Visuomenės kantrybė ir ryžtas telktis, aukoti, padėti neišvengiamai seks su kiekviena diena. Ir šį sekimo procesą tik dar labiau paskatina matymas, kad tie, kuriems patikima politinio sprendimo galia, nesugeba jos išnaudoti tuomet, kai ji išties reikalinga.
1940-ųjų birželio įvykių liudininkai labiausiai nustebę buvo dėl to, kaip staiga pranyko duotybe laikytas valstybingumas. Kaip greitai buvo suardytos institucijos, kaip pabiro ir inertiškai pokyčiui pasidavė amorfiškoji ar kažkuo nusivylusi liaudies dalis, kaip valstybės audinys neatlaikė kiek rimtesnio išbandymo.
Didžioji paskutinės Lietuvos vasaros pamoka buvo ta, kad valstybingumas yra nuolatinis procesas. Nuolatinis institucijų, bendruomenių stiprinimas, individų įtraukimas, nuolatiniai naujų ir paveikesnių saviorganizacijos formų ieškojimai. Veikla, kuri padeda valstybei tolti nuo savojo baigties ar išsikvėpimo taško, panaikinti jį istoriniame horizonte. Mes su šia linija žaidžiame lyg manydami, kad tas simbolinis deadline‘as negali egzistuoti.
