Atvirkščiai, vis daugiau neramių pranešimų, kad rusai po truputį spaudžia ukrainiečius, o ekonominės sankcijos, kurios, kaip tikėtasi, pradės veržti kilpą ant Vladimiro Putino kaklo, neveikia. Bent jau tą pradeda pripažinti Vakarų ekspertai. Drąsiai kalbėję Vakarai pradeda mykti.
Kas nutiko, kad ekspertų ir analitikų, ypač mūsų vietinių naujai užgimusių karo ir karo strategijos žinovų bei ekspertų, prognozės, jog „Rusijai baigiasi atsargos“, „Rusija tuoj išsikvėps“, „Rusija nebeturi ką siųsti į frontą“, „Rusijos naujausi tankai sunaikinti ir ukrainiečiai važiuojančių tankų jau turi daugiau nei orkai“, staiga nutilo. Rusai, kurių karinė galia jau turėjo baigtis, lėtai, bet užtikrintai šliaužia į priekį, ir tai kelia vis didesnį nerimą. Jie, matyt, neišgirdo mūsų ekspertų vertinimų ir nesugebėjo išsigąsti.
Kalbant rimtai, nenutiko nieko netikėto. Pirminiame karo etape rusai tiesiog tikėjosi pakartoti 2014 m. sėkmę, kai kariuomenei įžengus į rusakalbes Rytinės Ukrainos žemes jie buvo gana svetingai sutikti, pasipriešinimo nesulaukė. Smogė greitai ir, kas svarbiausia, nusispjovę į vadovėliuose surašytus kanonus, kaip reikia kariauti. Tikėjosi, kad vien tanko vaizdas privers priešą bėgti, kaimų ir miestelių gyventojai juos pasitiks su duona, degtine ir druska.
Taip nenutiko, nes ukrainiečiai turėjo valios ir jėgų priešintis. Pasitiko kulkomis. Išbarstytoms tankų ir tiekimo kolonoms, kurios neturėjo jokios priedangos ir palaikymo, deginti puikiai tiko „Jevelin“ ir panaši ginkluotė. Teritorijose gyvenantys žmonės buvo priešiški okupantams ir palaikė savus.
Tačiau šis etapas baigėsi, kai rusai atsitraukė nuo Kyjivo, pergrupavo pajėgas ir pradėjo kariauti pagal vadovėlį. Tankai juda kolonomis, paskui kurias važiuoja gurguolės su degalais ir reikalinga amunicija. Gurguolės neišbarstytos dešimtimis kelių kelelių, o juda griežtai nustatytomis kryptimis. Šalia jų teritorija „išvaloma“ ir išžvalgoma. Nebėra taip, kad gali pagauti dvidešimt amuniciją vežančių sunkvežimių, kurie sustojo prie kaimo alkoholinių gėrimų parduotuvės ir užtruko, o visą girtą dalinį galima tiesiog sudeginti ir iššaudyti ar be baimės išdaužyti artilerija.
Dabar rusų beprotiškų bombardavimų, nes ugnies galia jų pusėje, tikslas aiškus – priversti gyventojus trauktis. Priešiški gyventojai užimtose teritorijose nereikalingi. Be to, tai didina humanitarinę katastrofą neokupuotoje Ukrainoje. O tai – karo dalis.
Kalbant apie „išsekusią“ rusų kariuomenę, kurioje tuoj baigsis resursai, tai truputį juokingi pareiškimai. Rusija – militaristinė valstybė, kuri dešimtmečiais rengėsi tam, kad kelių milijonų žmonių armija galėtų kautis keletą metų ir jai nepritrūktų ginklų bei amunicijos. Sandėliai pilni. Patrankos senos, tačiau kai į tave lekia sviedinys, nebesvarbu, ar jis paleistas iš vamzdžio, pagaminto pagal Antrojo pasaulinio karo technologijas, ar pagal XXI amžiaus technologijas. Taip, vietoj vieno šūvio tikslui pasiekti ir priešui sunaikinti jiems reikia 50. Kartu nušluojami miestai ir civilinė infrastruktūra. Manote, tai jaudina nors vieną rusų generolą?
Kol kas Rusija, bent iš pirmo žvilgsnio, po sankcijų laikosi kur kas geriau, nei tikėtasi. Ir tai nėra gera žinia mums visiems. Kita dalis – kol politikai kalba apie vertybes, verslas tiesiog kala pinigus. Nesvarbu, kad kartu su agresoriais.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas savo feisbuko paskyroje padėtį apibūdino skaičiais:
„Balandį, kai karas Ukrainoje persirito į trečią mėnesį, Lietuvos importas iš Rusijos ir Baltarusijos tebebuvo 28 proc. didesnis negu tą patį mėnesį prieš metus. Atmeskime energetinius produktus ir vis vien turėsime atitinkamai 2 ir 17 proc. augimą. Žinoma, kiekių prasme importas krito, nes importuojamų prekių kainos augo keliasdešimt procentų.
Tačiau yra ir tokių prekių, kurių importuoti kiekiai tebeaugo. Pavyzdžiui, armatūra, kurios dvi pagrindinės importo rinkos yra Baltarusija ir Rusija. Apskritai, armatūros atsargos Lietuvoje dabar turėtų būti istoriškai didelės (aišku, savikaina istoriškai labai aukšta – ir čia rizika importavusiems, nes nuo gegužės plieno gaminių kaina rinkoje krinta).
Dar vienas pastebėjimas, keliantis klausimų, – kas atsitiko balandį: Statistikos departamentas skelbia, kad gamtinių dujų importas iš Rusijos siekė 196 mln. eurų, o kiekis – 2,4 TWh, kas yra labai labai nemažai, ir nesuprantama, kai dar balandžio 2 dieną pranešta, jog Lietuva nebeperka gamtinių dujų iš Rusijos. Gal kas turite šitų duomenų paaiškinimą?“
Kaip tai vyksta praktiškai, nors kas antras politikų žodis – „sankcijos“, paaiškina vežėjai. Lietuviams iš kitiems europiečiams leidžiama įvažiuoti keliolika kilometrų į Baltarusijos teritoriją ir ten palikti ar paimti puspriekabę. Taip įvežama pakrauta puspriekabė rusiškais numeriais, išvežama tuščia ir į ją Lietuvoje bus kraunami iš tolimesnių ES šalių atkeliavę kroviniai. Taip ratas ir sukasi.
„Pinigai ir uždarbiai kosminiai. Vokiečiai ir olandai neklausia, „kiek kainuos“. Jie klausia, „ar gali įvežti krovinius į Baltarusiją“. Jei atsakymas „taip“, tiesiog atsiunčia rekvizitus, kad išrašytum sąskaitą, kurią iš karto apmoka. Pamiršome, kas yra derybos, kainos pakilo kelis kartus“, – sakė pavardės nenorėjęs skelbti lietuvis vežėjas.
Kuo tai siejasi su deklaruojamomis politinėmis vertybėmis? Niekuo. Tai tokia pat pozicija, kaip ir Vokietijos tankų tiekimas Rusijai. Teoriškai kartu su visais ir kovojam, praktiškai ramiai sėdim nuošaly ir žiūrim, kas mums naudingiausia.
Kas toliau? Toliau – du keliai. Arba visgi Europa pasiryš ir tankai bei kita sunkioji ginkluotė plūstelės į Ukrainą, mat be jos miestų ir užimtų teritorijų nepavyks atkovoti ir net išlaikyti. Jei ne, rusai išplės teritorijas, kiek jiems reikia, ir tai toliau liks milžinišku įšaldytu konfliktu, o rusai po truputį, metai po metų, grįš į tarptautinę areną, nes artėja gigantiška krizė, recesija, ir nė vienas Vakarų politikas nenori sunkiu gyvenimu liūdinti savo rinkėjų.
Bloga žinia, kad milijardais atsipirkti nepavyks. Milijardai sąskaitoje nešaudo į priešo tankus ir lėktuvus. Be pinigų karo gali nelaimėti, tačiau be ginklų jo tikrai nelaimėsi. Tačiau dabar svarbiau, kas nugalės, – išskaičiavimas ir politinis cinizmas ar pasiryžimas kautis, o ne ieškoti naudos.
Deja, nesu tikras, kad svarstyklių lėkštė nusvirs į tą pusę, apie kurią viešai kalba politikai.
