Opozicija pagrįstai jaučiasi užgožta, pandemija, karantinai, o dabar dar ir karas Ukrainoje beveik neleidžia plačiau svarstyti aktualesnių vidaus politikos klausimų ar kitaip sulaukti žiniasklaidos bei rinkėjų dėmesio, kas, suprantama, bet kuriam politikui ar partijai yra aktualu.
Neatsitiktinai vienas iš pagaliau susivienijusios opozicijos reikalavimų ir yra grąžinti į darbotvarkę kylančių kainų, energetikos, infliacijos klausimus vietoje, jų nuomone, ne pačių svarbiausių, kaip silpnų narkotikų dekriminalizavimas ar partnerystė. Tačiau šie klausimai svarbūs pačiai valdančiajai koalicijai, nes ji iš dalies dėl šių pažadėtų išspręsti ir susidarė bei kol kas gana vieningai laikosi.
Pats pretekstas konfliktui – gruboka valdančiųjų ir pirmiausia Seimo vadovės klaida, net jeigu ją formaliai padarė ir vienas iš jos pavaduotojų. Neleisti pirmininkauti posėdžiams opozicijai – nerėgėta arogancija net ir jau ko tik nemačiusiame mūsų Seime. Tenise tai būtų pavadinta neišprovokuota klaida. Šiuo atveju pati valdančioji dauguma ją ir padarė, mėgindama pažeminti oponentus, kas konfliktus dažniausiai ir sukuria, o politikoje, kur viskas hiperjautru, pirmiausia.
Jau nekalbant apie keistoką, iš esmės nereikalingą net ir pačiai valdančiajai koalicijai skubėjimą neeiliniu posėdžiu gelbėti „neeilinį“ ministrą, tarsi jis neištvertų dar vieną kitą dieną nežinomybėj dėl savo posto. Tokių klaidų valdantieji greičiausiai ir nedarytų, jei opozicija būtų daugiau ar mažiau vieninga, turėtų lyderį, o ne susiskaldžiusi, kaip buvo lig šiol. Užteko opozicijai bent trumpam susivienyti ir rezultatas yra, kad ir kaip iš to šaipytųsi kai kurie politikos komentatoriai.
Seimo pirmininkė, labiausiai atsakinga už sklandų Seimo darbą, ir toliau kažkodėl gilina konfliktą, pateikdama „pozityvią“ Seimo veiklos statistiką, beveik kaip sovietmečiu, esą padaryta tiek ir tiek, kuo čia dar nepatenkinti… Parlamentiniai konfliktai tokiais naivokais būdais nesprendžiami. Jie sprendžiami asmenybių ar autoriteto, o pirmiausia realių kompromisų pagalba.
Nepadės čia (dar viena klaida) ir valdančiųjų gąsdinimai apkaltomis opozicijai, nelankančiai komitetų posėdžių. Juolab „nacionalinių interesų išdavystėmis“, kas tik dar labiau pakursto nesutarimų laužą ir atitolina kompromisą.
Kurį, jei yra politinė valia, galima pasiekti tuoj pat: dialogo grupės, kurią įsteigė Seimo vadovė, pasiūlymu valdantieji išima iš darbotvarkės, pavyzdžiui, silpnų narkotikų dekriminalizavimą, įtraukia kylančių energetikos kainų ar infliacijos suvaldymo klausimą, pamėgina spręsti drauge. Juolab, kad tai iš tiesų aktualu ir politinės naudos turėtų visi. Tereikia politinės valios ir kompromisą surasi, niekieno kepurė nenukris. Kietakaktiškumas nėra nei stiprybė, nei kokia nors vertybė, juolab politikoje.
Kylanti įtampa Seime jau buvo matyti iš vis žadamų, tačiau niekaip nepasirašomų partijų susitarimų dėl gynybos, o ypač dėl užsienio politikos. Tai rodo, jog ypač valdančiųjų gretose, o ir opozicijoje trūksta norinčių, mokančių ir galinčių siekti kompromisų. Nors minėti susitarimai šiandien kaip niekada aktualūs ne tik politinėms partijoms, tačiau ir prezidentui, vykdančiam užsienio bei saugumo politiką drauge su Vyriausybė ir Seimu.
Lietuva, panašu, įžengia į vieną sunkiausių geopolitinių laikotarpių modernioje istorijoje, neturėdama vieningų atsakymų, bendro veikimo formulės, kaip įmanomai tiksliai ir sutelktai atliepti šio laikotarpio iššūkiams. Tokia neapibrėžta situacija atsilieps ir šalies institucijų, diplomatinių atstovybių veiklos kokybei.
Atrodo, kad, deja, pildosi šių eilučių autoriaus prognozės, jog užsienio bei saugumo politikos klausimai palengva patenka į rinkiminių batalijų lauką, ko nebuvo jau daugiau nei dvidešimt metų, o buvęs ilgalaikis konsensusas padėjo Lietuvai pasiekti tą saugumo lygį, kurį šiandien turime. Tačiau Ukrainos karo akivaizdoje mes jį dar privalome sustiprinti, bet tam tiesiog būtinas sutarimas bent jau dėl principinių pozicijų.
Bet kuriuo atveju, dabartinė situacija parlamente, kaip ją bevertintumei, iškėlė keletą klausimų: pirmasis, ar bus priešlaikiniai rinkimai, apie kuriuos jau nemažai kalbama. Mano nuomone, jų nebus, nes beveik nėra realių teisinių galimybių, jos tik teorinės, tačiau grasinimų priešlaikiniais rinkimais netrūks, jų niekuomet ir netrūko.
Rudenį jau prasideda realus pasiruošimas savivaldos rinkimams, jiems pasibaigus, tuoj pat reikia pradėti ruoštis kitiems, o priešlaikiniams Seimo rinkimams šiandien tinkamai nepasiruošęs niekas, jei kalbėtume apie pagrindinius pretendentus į vietas parlamente.
Antrasis klausimas – ar galėtų susiformuoti nauja valdančioji koalicija? Teoriškai taip, praktiškai sunkiai, nes valdžia ir postai suvienija daug labiau, nei mes kartais įsivaizduojame, o pačioje opozicijoje net daugiau partijų, nei valdančioje koalicijoje, jos iš esmės pretenduoja į tą patį elektoratą. O kaip žinia, rinkiminiams konkurentams sutarti ypač sunku. Tačiau jei nauja valdančioji koalicija susidarytų, matyt, galėtų nesunkiai patvirtinti naują ministrų kabinetą, nes jį remtų prezidentas, tikėdamasis sukalbamesnės Vyriausybės.
Trečiasis – ar atsiras Seime opozicijos lyderis? Sakyčiau, jog šansų dar mažiau, nei naujos valdančiosios koalicijos susidarymui, nors jo atsiradimas neabejotinai sustiprintų opozicijos balsą. Yra ir smulkesnių klausimų, tokių kaip tolimesnis žemės ūkio ministro likimas, nepaisant išvargto nepasitikėjimo išvengimo ir sukėlusio šį parlamentinį konfliktą.
Arba, mano požiūriu, perteklinis opozicijos reikalavimas Seimo pirmininkei pasitikrinti pasitikėjimą Seime, ko Viktorija Čmilytė-Nielsen greičiausiai nedarys. Matyt, kad to ir nereikia, nes svarbiausias jos pasitikėjimo patikrinimas ir bus (ne)gebėjimas išpręsti konfliktą parlamente.
Pagaliau ir klausimas, ar prezidentas galėtų būti šios susidariusios parlamente situacijos moderatoriumi. Atrodytų, kad taip, tokia tarsi ir būtų valstybės vadovo priedermė, tačiau, man regis, prezidentūra per anksti pareiškė savo gana kategorišką nuomonę. Ir dar, prezidentas greičiausiai metiniame pranešime Seimui šiuo klausimu pasisakys, nes kritikuoti parlamentą iš prezidentūros aukštumų patogu ir populiaru. Tai matėme ir anksčiau.
Bet kuriuo atveju „neišprovokuota klaida“ išjudino tam tikrą šalies politikos sąstingį, kuris iš dalies susidarė ir dėl objektyvių priežasčių, tokių, pavyzdžiui, kaip karantinas. Opozicija jau pajuto vienybės skonį, valdantieji bus priversti prisiminti parlamentinės demokratijos taisykles, taip pat ir nerašytus pagarbos oponentui principus. Diskusija Seime, norisi tikėti, taps kokybiškesnė, atsakingesnė, girdėsime ne tik populistinius šūkius ar etikečių klijavimą vienas kitam.
