Artėja šiltas vasaros pradžios savaitgalis, štai jums jaudinantis nacionalinės psichodramos scenarijus. Faktiškai tai būtų ne kas kita kaip vienos, nelabai seniai mus ištikusios istorinės psichodramos copy – paste. Su visais privalomais ištiktukais ir klausimais „ar taip galėtų būti?!“
Taigi: birželio mėnesį Vakarai apleido Ukrainą, Rusija užėmė Kijevą. Dūmos bepročio reikalavimas atšaukti Lietuvos nepriklausomybę įgyvendinamas žaibiškai: dabar mūsų eilė. Tiesa, Maskva nori gudriai, be kraujo praliejimo, mūsų pačių rankomis sunaikinti valstybę. Lietuvos kariuomenė – moderni, ginklai paruošti, neseniai pravesta paruošiamoji mobilizacija, 100.000 vyrų kautis pasiruošę. Vyksta diplomatinis karas, premjerė I. skraido į Maskvą, aiškinasi brukamų sutarčių sąlygas. Jos vis nuožmesnės, vis labiau nepalankios valstybingumui.
Birželio 12 premjerė parskrenda iš Maskvos su drastiškais Kremliaus reikalavimais: vidaus reikalų ministrė A. ir Valstybės Saugumo departamento direktorius D. turi būti atleisti iš pareigų. Premjerė atleidžia abu. Bet rusai siautėja toliau: naktį iš 14 į 15 vyriausybė gauna ultimatyvų reikalavimą ministrę ir VSD direktorių suimti. Premjerė pasirašo: suimti. Naktinio posėdžio metu įgaliojimus premjerei perdavęs Prezidentas G. prašo pasirūpinti pareigūnų likimais: „Žiūrėk, kad A. ir D. gyvybės nebūtų mums ant sąžinės“. Prezidentas siūlo priešintis rusams, tą patį sako ir gynybos ministras A., bet kiti sako, kad geriau nereikia. Prezidentas su šeima pasitraukia į Lenkiją, kurią dar saugo NATO, A. ir D. taip pat nutaria su šeimomis slėptis asmeninėje sodyboje ties pasieniu. Birželio 15 - osios vakare abu valstybės pareigūnus suima pasienio policija, gabena į Vilnių, į kalėjimą. Jų likimas nulemtas.
Matote, pakanka įrašyti į fantastinės psichodramos scenarijų nūdienos veikėjų pavardes, ir oda šiurpsta. Ir norom nenorom pradedame mosikuoti rankomis, kratyti galvas – ne, taip negalėtų įvykti! Nesąmonė! Šimonytė niekada nepasirašytų Bilotaitės suėmimo, nepasirašytų ir dėl Jauniškio. Ar mūsų vyriausybė galėtų atiduoti priešui savo aukščiausius valstybės saugumo pareigūnus? Niekada! Baikime juokus!
Problema ta, kad tai nėra juokai. Ir tai nėra išgalvota istorinė psichodrama. Tai mūsų istorija. Tas birželis buvo mūsų. Ir patirta katastrofa – irgi mūsų.
Lietuvos vidaus reikalų ministro, brigados generolo Kazio Skučo ir Saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio tragedija birželio naktimis man, tikiuosi, ir jums neduoda ramybės. Ypač dabar. Ji nerealiai baisi, pritvinkusi skaudžios neteisybės, amoralumo. Jai neprilygsta juodžiausias susapnuotas košmaras. Valstybės požiūris į ištikimiausius aukščiausiojo rango pareigūnus kelia nenumaldomą šleikštulį. Verčia isteriškai juoktis ir klausti, ar tikrai ten buvo nukvakę, nes kitą dieną iš Maskvos buvo gauta nepaprastojo pasiuntinio L. Natkevičiaus telegrama, kurioje jis tikino vyriausybę, kad K. Skučui ir A. Povilaičiui nėra ko bijoti, teis savi, Lietuvos teismas. Beje, Natkevičius buvo Sorbonos universiteto teisės daktaras. Lieka neaišku, ar jis taip tik rašė telegramoje, ar taip rašė ir taip galvojo.
Aš nesu istorikas, negaliu analitiškai vertinti visų ministro ir saugumo direktoriaus tragedijos aspektų. Bet galiu įsižiūrėti į ministro ir direktoriaus veidus. Pažiūrėkime! Brigados generolas Kazys Skučas: iš nuotraukų žvelgia ramus, bet savimi pasitikintis, jaunesnis už mane vyras. Jis spinduliuoja nepriekaištingą generolo uniformos eleganciją, tiesiog fiziškai juntamas šio aukšto rango kariškio malonumas ją dėvėti. O dar Skučo rašysena – nelabai kariška, rafinuota, išlavinta.
Augustinas Povilaitis: intelektualo žvilgsnis ir apvalūs akinukai, aukšta kakta, puikus kostiumas ir nepriekaištingai sumegztas kaklaraiščio mazgas. Baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, Lietuvos saugumo vadovas laisvu nuo tarnybos laiku rašė straipsnius „Lietuvos aidui“, „Ūkininko patarėjui“, rašė „Kriminalistikos žinyną“. Važinėjo po Lietuvą, pliekė girtuoklius.
Štai kokius vyrus oficialiai, su premjero ir teisingumo ministro parašais atidavėme sušaudyti Dekanozovui.
Bandau įsivaizduoti, ką jie jautė, ką galvojo birželio 15 – ąją, grįždami paryčiais namo iš Prezidentūros. Skučas ne vienerius metus dirbo karo atašė Lietuvos atstovybėje Maskvoje, tad puikiai žinojo, kas laukia po to, kai vyriausybė jo atsižadėjo. Bandau įsivaizduoti įsmeigtą į jį vilties ir nevilties pritvinkusį žmonos Stefanijos žvilgsnį. Jo padrąsinimus dukterims – „dabar važiuojame į kaimą, į sodybą, viskas bus gerai“. Nieko nebuvo gerai. Savi kaimo policininkai Jurbarke į ministrą kaip į didžiausią nusikaltėlį atkišo šautuvus.
Visoje šioje tragiško absurdo, neįtikėtinos išdavystės, bailumo ir melo psichodramoje man labiausiai įstrigo viena išskirtinė sąvoka: „garbės žodis“. Jį valstybės aukotojui, premjerui Merkiui, ištarė valstybės auka – ministras: „Duodu garbės žodį, kad nepasitrauksiu iš šalies neperspėjęs vyriausybės!“
Ak, Kazy, juk galėjai ramiai pereiti sieną, prisiduoti vokiečiams, plaukti į Ameriką, dalyvauti VLIKO veikloje, parašyti atsiminimų knygą apie tai, kaip ten viskas buvo, ir ramiai numirti. Su prestižine kapo vieta Petrašiūnuose. Šitai labai tvarkingai padarė nesipriešinimo strategas generolas V. Vitkauskas. Arba generolas S. Raštikis. Abu pagarbiai palaidoti Petrašiūnų kapinėse. O tavo, Kazy, tavo garbės žodžio kaina buvo ši – išnykti. Be kapo vietos, be našlaičių pavasarį, be žvakučių Vėlinių proga. Ak, ministre Kazy!
Šiandien į tuos įvykius galima įvairiai žiūrėti. Galima visiškai ramiai išsamprotauti, kad Smetona buvo teisus, nes jeigu bailių ministrų ir generolų nepajėgi įtikinti vykti į štabą ir duoti įsakymą priešintis, tai plauki į Čikagą. Generolai Raštikis ir Vitkauskas buvo galimai teisūs, nes nenorėjo pralieti daug kariuomenės kraujo.
Premjeras Merkys irgi buvo galimai teisus, nes tikėjo, kad su rusais galima susitarti, o vokiečiai tuoj laimės. Liepos 18 -ąją, iš Smetonos kalėjimo paleistas Antanas Sniečkus irgi galimai buvo teisus: tą pačią dieną pradėjęs vadovauti Saugumo departamentui, jis paskelbė karą buožėms ir mokytojams, o paskui netgi tapo mylimas.
Visi galimai buvo teisūs. Išskyrus Skučą ir Povilaitį, kurie pasirinko garbės karininko žodį ir valstybės aukų likimą. Nors kas jiems liepė rimtai žiūrėti į valstybę, kuriai tarnavo? Štai kuklus, samanotas istorinės lietuvių psichodramos finalas: viename ir kitame kaime jiems pastatė po paminklinį akmenį. Nors iš tikrųjų reikėtų susimesti ant didelio, gražaus Nacionalinės gėdos monumento. Kad nepamirštume: istorija kartais bjauriai pasikartoja. Ką, beje, šiandien ir matome, žvilgtelėję į Seimo „visi teisūs“ psichodramą. Gerai, kad nors Prezidentas vietoje.
