Kur kas sunkiau konstatuoti protų užtemimus tarp nuosavų bendražygių ir bendraminčių, gyvenančių šūkiais apie artėjančią neišvengiamą pergalę ir Vladimiro Putino režimo žlugimą.
Įtikėjimas tuo, ko labiausiai norime, ir informacijos bei analizės atranka pagal tai, kas geriausiai patvirtina mūsų lūkesčius, verčia mus kolektyviniu lunatiku, sapnuojančiu gėrio ir teisingumo pergalę bei diena iš dienos sleepwalking to sapno vaizdinių link.
Per pastaruosius porą dešimtmečių du didžiausi politiniai paklydimai, kuriuos teisingai pabrėždavo Raimondas Kuodis – kvailumas ir korupcija – įgijo stiprų bei neretai prieš juos laimintį konkurentą. Tas konkurentas – melas.
Kvailumas ir korupcija, bent jau padoriose politinėse kompanijose, vis dar pripažįstami blogiu, ydomis, paklydimais, nusikaltimais, galbūt net nuodėmėmis. O melas – ne. Melas tapo strategija ir modus operandi, kuris, jei ir nelabinamas viešai, tai patyliukais pateisinamas ir priimamas kaip sveiko proto ir gero tono, netgi patriotizmo ir „teisingų pažiūrų“ požymis.
Ir esmė čia net ne George’o W. Busho cheminis ginklas Irake ar Baracko Obamos „raudonosios linijos“ Sirijoje. Ne dalykai, kurių nebuvo. Ne kuris nors konkretus melas, ne pats melavimas ar tikėjimas melu, o melo sakralizacija, kai į abejonę viešai kartojama dogma reaguojama piktu „ša!“, politikos tikslai keliami aukščiau intelekto, o nuomonių disonansas skatina ne diskusiją, bet priešų paieškas, kaip sovietmečiu.
Šiuo atžvilgiu tarp „tikėti melu“ ir tikėti melą“ yra toks pat skirtumas, kaip „tikėti Dievu“ ir „tikėti Dievą“. Politiškai saldus melas tapo nauja religija, kuriai tarnaujanti inkvizicija atsirado net anksčiau nei buvo įsteigta šio naujo dievo Bažnyčia.
Kai kokia nors neurotiška persona iš pramogų pasaulio scenos ar salės ima liaupsinti Aleksejaus Arestovičiaus pop-laidas už tai, kad jos padeda jai užmigti ir geriau jaustis arba atrodyti, tai – visai nieko tokio. Televizinės gyvensenos norma, kaip sakytų šį reiškinį „Amusing Ourselves to Death“ knygoje aprašęs Neilas Postmanas.
Bet kai tokį patį požiūrį į tai, ko reikėtų klausytis ir kas net ne migdo, o esą objektyviai įtikina, skleidžia mąstantys žmonės, akivaizdu, kad jų mąstymui ne viskas gerai. Arba – visai blogai. Arba, kad mąstymo ten tiesiog nėra.
Ir tai – ne Arestovičiaus problema. Su juo kaip tik viskas (greičiausiai) yra OK, nes šiuolaikinis karas ir propaganda – labai susiję dalykai. Kaip sako Johnas Mearsheimeris, nieko nuostabaus, kad prasidėjus šaudymui lyderiai ima meluoti ir prideda citatą, kuri skelbia, jog Pirmojo pasaulinio karo metais melo būta daugiau nei bet kuriuo kitu žmonijos istorijos tarpsniu.
Problema šiuo atžvilgiu yra ne tiek mąstančių žmonių vaidmuo kuriant propagandinio melo pasiūlą, kiek jų vaidmuo kuriant propagandinio melo paklausą ir savitą „teigiamos“ propagandos kultą. Ir net ne kariaujančioje valstybėje, o ją remiančiose kitų valstybių visuomenėse.
Ukrainiečių istorikas Markas Soloninas, kurį tik koks nors bukaprotis galėtų apkaltinti prorusiškomis pažiūromis, prieš keletą dienų neištvėrė ir tiesiai pasakė, kad jo valstybės oficialūs ir neoficialūs atstovai, kaip Arestovičius, meluoja ir kalba vėjus.
Bet tai – tik bendresnio reiškinio fragmentas, detalė, kuri toli gražu ne svarbiausia ir ne pavojingiausia, nes kariaujančios pusės oficiozas ir pop-iniasklaida natūraliai linksta pūsti į akis miglą ir slėpti liūdnesnę tiesą.
Viskas atrodo kur kas blogiau žiūrint ne į tai, ką sako ukainiečiai, o tai, ką sako ir ką nutyli mūsų ir jų strateginiai partneriai Vakaruose.
Turiu omenyje net ne Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą, be perstojo meluojantį apie Vokietijos ginklus Ukrainai, ir ne Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, apie kurį apskritai sunku kalbėti be melodramos ašarų, nes tik nuoširdžiai mylintis prezidentas gali aukoti savo valstybės veidą dėl kito prezidento valstybės veido.
Turiu omenyje tuos, kurie tikrai labiau nori padėti ir padeda kovojančiai Ukrainai nei ją užpuolusiai Rusijai. Taigi kalbu ne apie Willy Brandto supuvusios ir Maskvai parsidavusios partijos vairuojamą Vokietiją ir juolab ne Rusijos veidą kaip mylimosios portretą saugančią Prancūziją.
Kalbu apie ilgai prašytas raketų sistemas (multiple-launch rocket systems) Ukrainai pagaliau siunčiančias JAV ir Britaniją. Kadangi daug kas mėgsta žiūrėti Arestovičiaus laidas, tai štai: jose jis ne kartą sakė, kad Ukrainai, norint kažką rimtesnio nuveikti frontuose, reikia bent kelių dešimčių tokių raketų paleidimo sistemų. Karo ekspertai sako – kelių šimtų (tokia nuomonė cituojama BBC).
Britai siunčia tris MLRS, amerikiečiai – keturias HIMARS. Ne tris ir keturias dešimtis, o tris ir keturis vienetus.
Žinoma, tai kur kas geriau negu nieko. Bet juk mes dabar kalbame ne apie tuos, kurie lygintini su „niekuo“, kaip vokiečiai ir prancūzai, o apie pačius galingiausius ir nuosekliausius Ukrainos rėmėjus.
Tris ir keturias. Už lango – birželis. Jau beveik įpusėjo ketvirtas karo Ukrainoje mėnuo.
Ne kartą girdėjome, kad Joe Bidenas neketina leisti Rusijai nugalėti. Puiku. O ar galite atsakyti, kokia turi būti šio karo baigtis pagal Vašingtono scenarijų? Ar tai – neabejotina Ukrainos pergalė mažų mažiausiai susigrąžinant visas po vasario 24 d. prarastas teritorijas? Be teritorinių nuolaidų Rusijai, kurios atimtų iš Ukrainos tą pergalę, o iš Vakarų – padorumą.
Šito Baltieji rūmai nesako. Tuo metu Rusijos pajėgos, patirdamos nuostolių, pamažu stumiasi pirmyn. Ukraina, kaip antradienį pripažino prezidentas Volodymyras Zelenskis, neturi jėgų kontrpuolimui, kuris radikaliai keistų padėtį ir leistų atsiimti užgrobtas teritorijas.
Vargu, ar Ukrainos jėgos dabar ne tiek senka, kiek auga, nes Vakarų siunčiamos ginkluotės pobūdis ir apimtys akivaizdžiai atsilieka net nuo kukliai skaičiuojamų poreikių, o ukrainiečių nuostoliai, net jei jie dvigubai mažesni nei rusų, vis tiek – siaubingi. Ir dabar kalbu ne apie karinę techniką.
Prasidėjus antram karo mėnesiui Arestovičius, atsakydamas į klausimą apie Ukrainos didįjį kontrpuolimą, teigė, jog jis turėtų vykti gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje. Jo žodžiais, greičiausiai – birželio pradžioje.
Tokia prognozė, sakyta kovo pabaigoje ar balandžio pirmosiomis dienomis, atrodė beveik realistinė. Po Bučos lyg ir neturėjo likti abejonių, kad beveik visa prašoma ginkluotė Ukrainai bus siunčiama ir greitai, ir pakankamai dideliais kiekiais, o Ukrainos kariai bus itin sparčiai apmokomi ja naudotis.
Bet toks įsivaizdavimas ir tikėjimas, kaip matome, tikrovės neatitiko. Ir tikrai neišeina suversti atsakomybės Scholzui arba Victorui Orbanui. Kažkas neveikia svarbiausiu sprendimų priėmimo lygiu. Ir neveikia nebūtinai tik todėl, kad labai vėluojama dėl biurokratinių ir techninių priežasčių.
Amerika seniai įspėjo, jog Rusija tikrai puls. Ar šitiek laiko kartojusi, jog Rusija puls, JAV nebuvo numačiusios, ką darys, kai tai pagaliau nutiks? Neturėjo kelių scenarijų ir planų? Skamba neįtikinamai. Arba tenka manyti, jog ir Vašingtonas netikėjo nuosavais įspėjimais ir vylėsi, kad pavyks priversti Zelenskį padaryti Rusijai nuolaidų įgyvendinant Minsko susitarimą karo grėsmės akivaizdoje.
Žinoma, galima teigti, jog JAV nesitikėjo, kad Ukraina gebės pasipriešinti. Juk karo pradžioje siūlė Zelenskiui tiesiog pabėgti. Bet Ukraina pasipriešino, Zelenskis atsakė, jog jam reikia ne taksi, o ginklų, ir kovo mėnesio antroje pusėje situacija jau buvo tokia, kai visi tikėjosi lūžio. Tikėjosi, kad jis įvyks vasaros pradžioje.
O Vakarų ekonominės sankcijos? Pareiškimai apie triuškinamas sankcijas Maskvai agresijos prieš Kyjivą atveju vasarį skambėjo itin grėsmingai, įtikinamai ir rūsčiai. Kai Kremlius puolė ir sankcijos pasipylė, politikai, ekspertai ir žurnalistai kartojo, kad Rusija tokio smūgio neatlaikys, rublis visiškai nuvertės, ir griūvanti ekonomika bus esminis veiksnys, padėsiantis Ukrainai laimėti, o Putinui – netekti valdžios.
Kur dabar tos prognozės ir jų autorių argumentai? Ten pat, kur ir užpernykštės įžvalgos apie revoliucijos pergalę Baltarusijoje.
Propagandinis melas atlieka iškart kelias svarbias funkcijas. Politikams jis leidžia nieko neveikti, postringaujant apie aktyvų veikimą, vienybę ir pergalę, o jų rinkėjus ir auditorijas jis ramina, guodžia, suteikia gerų emocijų, kurios vadinamojoje informacijos visuomenėje daug kam virto mąstymo pakaitalu.
Meluoti nėra labai rizikinga dėl itin trumpos visuomenių atminties. Tai galioja ir karui Ukrainoje. Tam, kad melas ir jo skleidėjas būtų diskredituotas, reikia, kad žmonės prisimintų, kas, tarkime, a) kovo mėnesį vyko, b) kaip jie į tai reagavo, ką mąstė, jautė, ir c) ką politikai ir ekspertai tuo metu prognozavo, žadėjo, aiškino.
Paprastai net vienos iš šių sąlygų išpildyti neišeina – ką ir kalbėti apie visas tris. O visų trijų išpildymas, vaizdžiai kalbant, reikštų, kad žmogus iš šių metų kovo vidurio galėtų pažvelgti į birželio vidurį ir palyginti tai, kas vyko ir buvo jam sakoma bei žadama kovą, su tuo, kas vyksta birželį. Ką jis matytų?
Matytų, kad Rusijos ekonomika, į kurios nuosmukį dėta taip daug vilčių, rimtesnės įtakos karui ir Putino režimui nedaro bei anaiptol nežlunga.
Kad karas klostosi taip, jog 20 proc. Ukrainos teritorijos kontroliuoja Rusijos pajėgos, dangus lieka neapsaugotas nuo raketų, griaunančių Ukrainos miestus, infrastruktūrą, o didžiosios ES valstybės bando siūlyti Kyjivui susitaikyti su naujais teritorijų praradimais.
Kad Scholzas meluoja apie ginklus, kurių vis dar nedavė. Europa toliau brangiai perka Rusijos žaliavas ir net neįsivaizduoja, kada ir kaip galėtų atsisakyti rusiškų dujų. Po žudynių Bučoje Macronas saugo žudiko veidą. C’est la vie.
Idiotizmą, į kurį grimztame, padėdami sklisti saldaus melo kultui, gerai nusakė Bruce’as Thorntonas, kai jo paklausiau, ar Vakarų politikai melavo savo visuomenėms nuo 2014 m. kartodami, kad sankcijos Rusijai tikrai veikia:
„Sakoma: iš ko suprasite, kad politikas meluoja? Iš to, kad jo burna juda. Žinoma, jie melavo. Jie pardavinėjo tą žinią kaip pigų krizės sprendimą. <…> Kai politikas tiesiog nenori nieko daryti ir prisiimti veikimo rizikų, kurios juk gali turėti ir neigiamų padarinių, diplomatinis susitarimas tampa puikia priedanga, tiesa?
<…> Matome visą tą teatrą, supantį diplomatinius susitarimus. Taip sukuriama iliuzija, jog kažkas daroma, nors visas darymas susiveda į atidėliojimą ir dėmesio nukreipimą, stengiantis atitrūkti nuo tos realybės, kuri diktuoja poreikį veikti, o ne imituoti veiklą.“
Atotrūkis nuo realybės ir veiklos imitavimas po diplomatinio kalbėjimo priedanga, apie kuriuos kalba Thorntonas, yra šių dienų melo kultas bei šio kulto apeigos, įsiskverbusios į politiką, analitiką, viešąją erdvę ir jos auditorijų elgesį. Tai, kuo jau keletą mėnesių maitinamas mūsų įsivaizdavimas apie situaciją aplink Ukrainą.
Neseniai JAV atsargos generolas Stephenas Twitty Niujorke esančio think tank’o Council on Foreign Relations renginyje prišnekėjo keistų dalykų, bet tarp jų iškėlė ir esminę problemą, kurią dažnai stengiamasi apeiti ar užtušuoti: kaip ukrainiečiai atsiims po vasario 24 d. prarastas teritorijas, neturėdami itin didelio pranašumo, būtino efektyviam kontrpuolimui? Ir kaip įmanoma tokio pranašumo pasiekti?
Net jei amerikiečių HIMARS bus ne 4, o 40, ir net jei Scholzas duos tai, ką seniai žadėjo, reikiamo jėgų santykio problemos tai neišspręs. Pagalba turi būti kur kas reikšmingesnė. O juk apie aviaciją, kurios taip pat labai reikia, kol kas net nekalbama.
Tuo metu ukrainiečiai žūsta, ir žūsta, deja, geriausieji. Rusai irgi žūsta, bet šarikovų skaičiaus mažėjimas dar keliais ar keliolika tūkstančių Kremliui tikrai nė motais. Tai gal net veikiau apsivalymas. Taip, Rusijos kariuomenė pamažu silpsta, tačiau jos lėtas silpninimas, kaip ir šarikovų populiacijos kontrolė, nėra pagrindiniai ukrainiečių tikslai šiame kare.
Todėl grįžtame prie klausimo: kuo ir kodėl mes tikime? Ir koks tas mūsų tikėjimas – racionalus, grįstas žiniomis ir analize ar emocinis, propagandinis ir kvazireliginis?
