Lietuvos valdžia ir visuomenė nuostabiai pasirodė telkiant paramą Ukrainai karine ir humanitarine pagalba, politiniu palaikymu. Kartu atsiskleidė, kad Lietuva visiškai pasitikėjo ne tokia ir akivaizdžia NATO apsauga ir yra itin menkai pasiruošusi gintis pati. Lietuva turi suvokti, kad pirmiausiai yra subjektas – veikėja tarptautiniuose santykiuose, kurios niekas neapgins, jeigu ji, kaip Ukraina, iškart neparodys daranti viską, kad apsigintų pati. Karas Ukrainoje lyg žadintuvas kviečia skubiai tam ruoštis.
BVP ir?
Pirminė valdžios reakcija į šį žadintuvo skambutį buvo susitarimas dėl BVP dalies gynybai didinimo. Tai reikalinga, jeigu eina kartu su kitais būtinais pokyčiais, tačiau savaime situacijos nepakeis. Apskritai procentai gynybos išlaidoms yra nuvalkiotas klausimas, nieko nepasakantis apie patį pasirengimą, tik apie valstybės dėmesį šiai sričiai. Gynybos finansavimo didinimas nereikalauja jokių idėjų, išradingumo ir kompetencijos, tik valios. Tačiau kontekste, kai visa visuomenė gyvena karo nuotaikomis, ta valia nėra skausminga ir jos rasti nėra sunku. Pritardami gynybos finansavimo didinimui, pažvelkime į klausimus, kurie turi kuo skubiau būti sprendžiami ir neišsispręs vien pinigais.
Visuotinis šaukimas
Lietuvoje būtina sugrąžinti visuotinį šaukimą į karo tarnybą. Modelis, kai mobilizacija remiasi loterija, o gautas šaukimas dažno laikomas pralaimėjimu toje loterijoje, yra nei efektyvus, nei socialiai teisingas. Šaukimas turi vykti be loterijų, iškart po mokyklos ir būti suvokiamas kaip taip pat neišvengiamas, kaip neišvengiama yra dvylikta klasė, o kartu ir negriauti jau įsibėgėjusių gyvenimo planų. Faktiškai suprantama, kad visuotinio šaukimo iki šiol nėra todėl, kad kariuomenė tam nepasiruošusi – trūksta priemonių, infrastruktūros, o labiausiai – būtinų specialistų, kurie užsiimtų šauktinių rengimu. Kariuomenėje problema seniai žinoma, bet ji nebus sprendžiama tol, kol visuotinis šaukimas bus tik politinė deklaracija. Būtina teisės aktais įtvirtinti šaukimo įteisinimą nuo konkrečios datos ir numatyti būtinus resursus – tik tada kariuomenė imsis tam ruoštis.
Mobilizacija ir rezervas
Pagal Lietuvos geopolitinę padėtį ir demografines galimybes, Lietuvai reikalinga gerokai didesnė kariuomenė. Tam būtina stiprinti rezervistų apmokymo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą, kad ji galėtų parengti iki 30 tūkstančių karių reguliarią mišrią kariuomenę ir bent 150 tūkstančių karių rezervą. Kartu būtina parengti efektyvius kariuomenės, rezervo ir šalies gynyboje dalyvaujančių civilių mobilizacinius planus, kurių faktinis nebuvimas šiandien yra beveik vieša paslaptis ir neatidėliotinai taisytinas. Kiekvienas pilietis prasidėjus karui turi žinoti, kur prisistatyti mobilizacijos atveju. Mobilizacija turi vykti iškart formuojant kovinius vienetus.
Visuotinė gynyba
Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vyravo įstatyminiai bandymai nuginkluoti Lietuvos piliečius, su vienintele abejotinos naudos išimtimi – teise turėti automatinius ginklus šauliams. Būtina radikaliai keisti šią politikos kryptį. Valstybė turi ne nuginkluoti, o apginkluoti savo piliečius ir karo atveju kuo daugiau jų efektyviai įtraukti į visuotinę gynybą. Būtina svarstyti finansines paskatas ginklo įsigijimui, efektyvesnes savigynai turimo ginklo nešiojimo ir panaudojimo taisykles. Paraleliai reikalinga visuotinio visuomenės įtraukimo į šalies gynybą koncepcija. Pagaliau pripažinti, kad Lietuvos didmiesčiai, ypač Vilnius, yra faktiškai neevakuojami, ir atitinkamai rengti juos gyventojų išgyvenimui karo atveju, numatant miestų gynybos planus, įrengiant įtvirtinimus, o taip pat šiandien neegzistuojančias slėptuves karo atveju.
Patriotinis ugdymas
Ukrainos pavyzdys geriausiai rodo, kad pasipriešinimo agresijai sėkmė priklauso tiek nuo techninio pasirengimo, tiek nuo valios gintis. Valia gintis neišvengiamai reiškia riziką mirti ginant tėvynę. Pragmatiškai jos neįmanoma pagrįsti – jei, kaip dažnai sakoma, žmogus gina savo šeimą, bet suvokia ją atsietai nuo tėvynės, tai logiškiausia tiesiog išvažiuoti su visa šeima. Toks mąstymas pražūtingas. Valstybės išlikimui būtina, kad piliečiai savo šeimas mąstytų kartu su valstybe, norėtų ginti ir vieną, ir kitą. Tokio požiūrio neįmanoma ugdyti be patriotinio ugdymo, atsietai nuo meilės ir pagarbos savo valstybei ir tautai. Būtina ne tik įvesti pilietinio pasipriešinimo ir civilinio saugumo pamokas Lietuvos mokyklose (ką valdantieji jau žada), kur būtų paruošiama galimiems kariniams konfliktams, taip pat karo sukeltoms katastrofoms išgyventi ir padėti išgyventi kitiems. Tai turi lydėti patriotinis ugdymas, ypatingai akcentuojantis laisvės kovų pavyzdžius, išaiškinantis galimas istorines kontroversijas, stiprinantis ryšį su savo valstybe, pasididžiavimą jos praeitimi ir sunkiai laimėtu egzistavimu apskritai. Lietuvos kaip valstybės egzistavimas jokiu būdu nėra savaime suprantamas – tai geopolitinis stebuklas, iškovotas ištisų kartų aukomis. Vien tuo, kad išvis esame, yra pagrindo didžiuotis.
STOP „denacifikacijai“
Valstybė privalo puoselėti valią priešintis stiprinančią ir šmeižtą tarptautinėje erdvėje atremti pajėgią istorijos politiką. Prasidėjusią viešųjų erdvių desovietizaciją (sovietinių paminklų nuėmimą) privalo lydėti valstybinės laisvės kovų atminties įamžinimas paminklais viešose erdvėse. Būtina investuoti į kokybiškų (tikriausiai užsienyje pagal valstybės užsakymą kuriamų) Lietuvos istoriją jaunimui patraukliomis formomis atskleidžiančių filmų, serialų, kompiuterinių žaidimų kūrimą. Pripažinti, kad Ukrainoje ginklu vykdoma „denacifikacija“ – kova su tautos nacionalizmu ir apskritai tautiniais sentimentais – Lietuvoje yra seniai vykdoma švelnesnėmis propagandos priemonėmis. Valstybė privalo ginti savo istoriją, ypač genocido aukomis pripažintų antisovietinės rezistencijos dalyvių atminimą. Žuvę antisovietinės rezistencijos dalyviai yra tarptautiniu mastu Strasbūro teismo pripažintos genocido aukos. Neturi būti toleruojamas viešas genocido aukų šmeižimas nesant teiginius patvirtinančių teismų nuosprendžių, o tą darantieji turi būti atitinkamai viešinami ir vertinami valstybės ir visuomenės.
Santarvė ir demografija
Valia gintis tiesiogiai priklauso nuo piliečio ryšio su valstybe ir tarpusavio solidarumo. Šį ryšį ir solidarumą valdžia savo veiksmais gali silpninti arba stiprinti. Socialinė politika privalo būti orientuota į atskirties mažinimą, ypač ją faktiškai didinančios rekordinės infliacijos kontekste. Politinių sprendimų priėmimas turi vadovautis principu vengti visuomenę kiršinančių, jos pritarimo neturinčių vertybinių klausimų – kvaišalų kontrolės ar šeimos sampratos liberalizavimo.
Atitinkamai šalies demografiją laikas suvokti kaip nacionalinio saugumo klausimą. Karo atveju senstanti visuomenė visada yra nepalankesnėje padėtyje už jauną visuomenę, tinkamesnę kariniam rengimui ir mobilizacijai. Kariuomenės atstovai jau dabar pabrėžia, kad šaukimui tinkamų jaunuolių skaičius drastiškai mažėja. Tai ne tik sveikatos, bet ir gimstamumo klausimas. Lietuva yra greičiausiai nykstanti Europos ir viena greičiausiai nykstančių pasaulio valstybių ir pagrindinė to priežastis yra nebe emigracija, o neigiamas gimstamumas. Valstybė turi imtis visų priemonių gimstamumui skatinti, tačiau šiuo metu veikiama priešingai – mažinamos motinystės išmokos, trumpinamas motinystės „atostogų“ laikas, atvirai įvardijamas siekis greičiau grąžinti jaunas mamas į darbo rinką, netgi mažinamas gimdymo paslaugų ir didinamas abortų paslaugų prieinamumas. Tai valstybei pražūtinga strategija.
JAV, ne Vokietija
Turime tvirtai apsispręsti dėl patikimiausių geopolitinių partnerių. Kol Lenkija sėkmingai siekia JAV karių nuolatinio buvimo savo šalyje, Lietuva didina savo priklausomybę nuo Vokietijos ir tuo pačiu laidoja galimas britų ar amerikiečių alternatyvas. Priklausomybę nuo Vokietijos būtina mažinti, o ne didinti. Tai nėra patikimas partneris, ką akivaizdžiai rodo jos elgesys ne tik Ukrainos, bet ir kitų Ukrainai padėti norinčių NATO šalių atžvilgiu. Vokietija nesilaiko karinės ginkluotės tiekimo įsipareigojimų savo pirkėjams, atsisako tiekti pažadėtus ginklus Ukrainai, nuolatos laviruoja vertindama Ukrainos ir Rusijos veiksmus. Lietuva privalo imtis aktyvių veiksmų kuriant JAV, Jungtinės Karalystės, Šiaurės ir Vidurio Europos šalių saugumo bloką NATO formate, didinti šių šalių tarpusavio priklausomybę saugumo srityje, mažinti saugumo priklausomybę nuo Vokietijos.
Matyti visumą
Rusijos karas Ukrainoje pažadino daugelį šalių, pažadino ir Lietuvą. Pavyzdingai remdami Ukrainą suskubome daryti savo nacionalinės gynybos namų darbus. Krašto apsauga per dešimtmečius nustekenta ir didesnis finansavimas jai tikrai būtinas.
Tačiau to maža, būtina matyti visumą pokyčių reikalaujančių veiksnių: visuotinio šaukimo, efektyvių mobilizacijos planų, visų piliečių įtraukimo į šalies gynybos planus, jų apginklavimo, o ne nuginklavimo, o taip pat vertybinių nuostatų ugdymo, nes valia ginti šalį gimsta tik esant tinkamam patriotiniam ugdymui, istorinei savimonei, solidarumo ryšiui su valstybe ir visuomene, kurį valdžia gali stiprinti arba griauti socialinę atskirtį didinančiais ir žmones kiršinančiais įstatymais. Demografiją laikas suvokti kaip nacionalinio saugumo veiksnį ir pirmiausiai finansinėmis bei rengimo šeimai priemonėmis skatinti gimstamumą. Būtina kovoti su propagandos forma vykdoma „denacifikacija“ (tautinių sentimentų naikinimu) ir savo ruožtu visapusiškai stiprinti gyventojų tautinį sąmoningumą.
Pagaliau turime pasirinkti, kuriais NATO partneriais labiausiai remiamės ir pasitikime. Karas Ukrainoje dar kartą parodė, kad Prancūzija, Vokietija ir Pietų Europos šalys nėra patikimi kariniai partneriai ir nesupranta Rusijos kaip egzistencinės grėsmės, kokia ji ir yra. Privalome kiek tai įmanoma remtis anglosaksų, Šiaurės ir Vidurio Europos šalimis, didinti JAV ir/ar britų buvimą Lietuvoje, mažinti priklausomybę nuo Vokietijos. Kol kas daugeliu aptartų klausimų veikiama priešinga nei reikia linkme. Valdžia silpnina Lietuvą. Ne vėlu tai keisti, bet laikas veikia ne mūsų naudai.