Praėjusią savaitę nuskambėjo neįtikėtina žinia apie tai, kad Turkijos gamintojas sužavėtas Lietuvos žmonių ryžtu padėti Ukrainai, nutarė padovanoti moderniausios komplektacijos kovinį droną Bayraktar TB2. Dronas bus perduotas su visa optika ir būtinais dalykais. Vėliau Bayraktar iškeliaus į Ukrainą.
Dalis Lietuvos gyventojų surinktų pinigų bus skirti drono apginklavimui. Kiti turėtų būti išleisti humanitarinei, gynybinei, logistinei ar atstatomajai pagalbai Ukrainai. Gražu, pilietiška, pagirtina.
Kita vertus, vis labiau matomas dalies visuomenės psichologinis nuovargis nuo karo. Naujienos iš Ukrainos ignoruojamos. Socialiniuose tinkluose vis drąsiau skamba raginimai rūpintis savais reikalais: augančiomis kainomis, milžiniška infliacija ir t. t.
Kuo geografiškai toliau Ukraina, tuo labiau viešoje erdvėje matomas savo kiemo pirmumo sindromas. Ukrainos kova ne tik už savo, bet ir visos Europos saugumą ir laisvę viešojoje erdvėje išstumiama kitomis, smulkiomis, vietinėmis problemomis. Nuovargis daro savo. Lietuva ne išimtis.
Visi karai kažkada baigiasi. Kiek dar laiko teks ukrainiečiams ginti savo laisvę, pasakyti sunku. Tikėtina, kad dar 100 ar net 200 dienų šis karas tęsis.
Kada karas baigsis, neaišku, ypač dėl to, kad didele dalimi tai priklauso nuo vienvaldžio diktatoriaus Vladimiro Putino valios. Konflikto „košę“ užvirė Kremliaus „švenčiausiasis“.
Šio diktatoriaus valia 2014 metais iš Ukrainos pavergtas Krymas. V. Putino valdoma Rusija labiausiai prisidėjo, kad Ukrainos rytuose atsirastų prorusiškos pseudo Luhansko ir Doneko liaudies respublikos.
Šių metų vasario 24 –tą užpulti demokratinę ir laisvą Ukrainą taip pat buvo šio ekskgbisto užgaida. Putlerio kaprizai lemia, kad nepaisant patirtų karinių nuostolių, nepaisant nuolatos besikeičiančių karinių tikslų, Maskva neatsisako baigti kariauti. Rusija pasiryžusi kariauti tiek, kiek vadui norėsis.
Iš esmės visas pasaulis priverstas spėlioti, ko nori V. Putinas. Kokie motyvai lemia jo pasirinkimus? Kokia jo strategija Ukrainos atžvilgiu? Kas bus, kai maskolių armija patirs pralaimėjimą, griebsis jis taktinio branduolinio ginklo, ar ne?
Praėjusią savaitę, remdamasis Vakarų žvalgybos informacija, žurnalas „Newsweek“ paskelbė, kad balandį V. Putinas gydytas nuo vėžio. Be to, skelbiama, kad per pastarąsias 100 karo Ukrainoje dienų, Kremliaus valdovo apsauga užkirto kelią pasikėsinimui nužudyti diktatorių.
Prisiminkime užsienio spaudoje skelbtą informaciją, kad pastaruosius du pandeminius metus Putinas gyveno bunkeryje atsiribojęs nuo viso pasaulio. Informaciją apie tai, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, jis gavo „papkutėse“. Kas ten rašoma, kokia informacija teikta – neaišku.
Kaip ir kiekviena nedemokratinė valstybė, taip ir Rusija informaciją apie valdančio politinio elito reikalus slepia po devyniais užraktais. Prasidėjus karui, patikimos informacijos gavimas tapo dar sudėtingesnis.
Paskutiniai, Rusijoje dirbę nepriklausomi žurnalistai nutildyti. Karo metu Maskva neskelbia, kiek jos karių žuvo Ukrainoje. Taip pat apribota prieiga prie daugumos ekonominės informacijos rodiklių.
Vakarų spaudoje skelbta informacija, kad kiekviena karo diena Kremliui atsieina kone 1 mlrd. dolerių, yra nedaugiau, kaip edukuotas spėjimas. Lygiai taip pat, kaip ir informacija apie V. Putino sveikatą, sprendimų priėmimo mechanizmą Kremliuje yra labiau būrimas, nei neginčijamas faktas.
Visas laisvas pasaulis atsiduria situacijoje, kai norint žinoti, kas ir kodėl vyksta, kokie galimi tolimesnės eigos variantai, reikia informacijos, o jos nėra. Esame taip jau psichologiškai surėdyti, jog negalime būti nežinioje.
Ieškome įvairiausių loginių paaiškinimų, galimų įvykių trajektorijų. Diktoriaus kaklaraiščio spalva, mimikos kaita tampa atspirties tašku vertinant galimą tolimesnę įvykių eigą. Tokiu atspirties tašku tampa net Kremliaus propagandistų televizijos laidų pasisakymų temos.
Ne paslaptis, kad visos Rusijoje veikiančios didžiosios žiniasklaidos priemonės yra Kremliaus valdomos. Tai, kas ištransliuojama, nėra nekontroliuojama saviveikla, bet iš viršaus nuleistų direktyvų įgarsinimas. Svečiai parinkti, temos suderintos.
Tai, ką pasako Solovjovas, Kiseliovas, Skabejava ir kiti propagandistai yra Kremliaus šeimininko valios komunikacija Rusijai ir pasauliui. Liepta žiniasklaidai neminėti 100 karo dienų Ukrainoje ir propagandinei ruporai įsakymą įvykdė. Tam, kad žmonėms nekiltų klausimų, kas čia per speciali karinė operacija, kuri tęsiasi tiek laiko – tema Kremliaus žiniasklaidoje „užkencelinta“.
Propagandistai yra marionetės o ne savarankiški politinio lauko žaidėjai. Jie tampomi už virvučių, o ne savarankiškai formuoja politinę darbotvarkę.
Iš esmės jiems iš Kremliaus nuleidžiamos temos. O menamoje televizijos debatų laidoje, jie turi tą temą įtraukiančiai išsukti. Solovjovas yra ne daugiau, kaip propagandinis ciuciukas, paklusniai vykdantis Putino komandas.
Prisiminkime, kaip 2014 – 2015 metais esant pirmajai karo Ukrainoje fazei, šis propagandistas nuo ryto iki vakaro lojo apie chuntą Kijeve. 2016 metais, šeimininkui paliepus, Solovjovas, kaip ir kiti propagandistai, tarsi dirigento lazdelei pamojus, persijungė prie kitų temų.
Šiandien, aplinkiniai mato, ką propagandistai kalba, bet tikrąsias priežastis, kodėl jie taip kalba, galime tik numatyti.
Prieigos prie temas nuleidžiančiųjų nėra, tad daryti toli siekiančių išvadų pagal marionečių maivymąsi televizijoje nederėtų. Dar sunkiau suprognozuoti, kaip, kada ir esant kokiomis aplinkybėmis keisis propagandinės temos.
„Apple“ kompanijos įkūrėjas ir žymus JAV verslininkas Stevas Jobsas, jau sirgdamas vėžiu, pasakė vieną iš įžymiausių kalbų Stentfordo universitete. Kalbos mintis paprasta: reikia atskirti pirmaeilius gyvenimo dalykus nuo antraeilių.
Lietuvos valstybės, o kartu ir mūsų visų ateitis smarkiai priklauso nuo karo Ukrainoje baigties. Mordoro pergalės atveju, Damoklo kardas pakibtų virš mūsų galvų. Ukrainos pergalės atveju galėtume lengviau atsikvėpti.
Karas tęsis dar ilgai. Psichologinis nuovargis reikšis vis labiau, bet turime suprasti, kad ukrainiečių kova ir jos baigtis mums – pirmaeilis dalykas. Visa kita – antraeiliai reikalai.
