Nujaučiu, kad euforija dėl suaukotų per tris paras milijonų „Bayraktarui“, kokie mes kilnūs ir galingi, nesitęs amžinai. Per daug gerai prisimenu, kad tie patys lietuviai, kurie 1991-ųjų sausį savo kūnais užstojo nuo agresoriaus Atkuriamąjį Seimą, po poros metų pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu didžiule persvara išrinko Sovietų sąjungos komunistų partijos padalinio pirmąjį sekretorių.
Laisvoje šalyje šaldytuvas visada laimi prieš televizorių ir tik Vladimiro Putino Rusijoje gali būti atvirkščiai. Nėra daugiau prasmės dėl to reiškinio pykti ant savo tautos ar kaltinti ją patriotizmo stoka negu priekaištauti Dievui, kad per jūsų atostogas pajūryje lyja.
Būtent todėl Europos Sąjungoje taip lėtai buvo derinamas šeštasis sankcijų Rusijai paketas, kuriame atsirado ne tik draudimai Putino aplinkos žmonėms atvykti į ES, bet ir rusiškos naftos atsisakymas. Europos politikai puikiai supranta, kad kuro kainos degalinėse dėl to neišvengiamai didės, o jiems už tą brangimą teks atsakyti savo reitingais. Labiausiai tai jaučia tokie valdžios įsikibę populistai, kaip Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, bet ir Vokietijos valdančiosios koalicijos lyderiai supranta, kad kitaminčių represijomis ir valdiškos propagandos mašina besiremiančiam Putino režimui ištverti ekonomikos nuosmukį bus lengviau negu jiems.
Kiekvieną kartą, kai drauge su ukrainiečiais imame spausti Vokietiją dėl pernelyg lėto ginklų tiekimo arba rusiškų dujų atsisakymo, truputį neramu, kad galime persistengti. Užmirštame, kokia Vokietija buvo karo pradžioje ir koks lūžis jos visuomenės bei politikų mąstyme nutiko per šimtą karo dienų. Juk kovą dar diskutuota, ar įmanoma sustabdyti „North Stream 2“ arba dovanoti Ukrainai kitų šalių kažkada iš Vokietijos įsigytus lengvuosius ginklus. Vokietija pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo išdrįso bent pagalvoti apie savo ekonomikos potencialui adekvačios karinės galios atkūrimą. Tik pagalvokite, kaip nejauku tai girdėti vokiečiui, nuo lopšio auklėtam jausti kaltę už protėvių sukeltą karą. O kur dar nutylėtos šeimų istorijos apie paskutinėmis karo dienomis vokiečių moterų patirtus prievartavimus, kuriuos priminė rusų kareivių nusikaltimai Ukrainoje.
Kitomis aplinkybėmis mūsų spaudimas Vokietijai nesigręžioti į Rusiją galėtų būti gerokai subtilesnis, bet dabar tiesiog nėra laiko, nes už kiekvieną delsimo tiekti į frontą šiuolaikinius ginklus dieną ukrainiečiai sumoka savo gyvybėmis. Todėl Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovičius turi teisę net ir nusikeikti, bet Lietuva privalo išlikti mandagi ir vienodai gerai suprasti tiek savo sutrikusius sąjungininkus Berlyne, tiek liejančius kraują už visos Europos ateitį ukrainiečius.
Komentuodama artėjantį Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo vizitą Lietuvoje, buvusi mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė pastebėjo, kad vokiečių visuomenė, atsisakydama pacifizmo, keičiasi greičiau negu jos vyriausybė, todėl kancleriui reikia padėti.
Rodydami rusiškos kilmės energetinių išteklių atsisakymo pavyzdį ir kviesdami juo sekti kitus europiečius, mes daug kalbame apie karą, bet užmirštame vieną itin svarbų Vakarų visuomenėms burtažodį – klimato kaitą. Geresnės progos spartinti Žaliąjį kursą niekada nebuvo ir nebus. Norėjote gelbėti planetą, tai pirmyn, pradedam nuo rusiškos naftos ir dujų.
Pasaulis po karo iš tiesų bus kitoks, kad ir kaip banaliai šis nuvalkiotas per pandemiją teiginys skambėtų. Mokytis gyventi be pigaus vienkartinio kiniško šlamšto mus ragindavę tvarios gyvensenos propaguotojai dabar gali džiaugtis – jų svajonės išsipildė. Kinijos ekonomika sparčiai stoja ir keičiasi, nors tikrąją permainų kryptį sužinosime tik po artėjančio komunistų partijos suvažiavimo. Vien „Xiaomi“ koncernas per pirmąjį šių metų ketvirtį pardavė pasaulyje 17 proc. mažiau išmaniųjų telefonų, o „Vivo“, „Oppo“, „One plus“ ir panašių gamintojų kritimas yra dar didesnis.
Jūsų tėvai ir seneliai puikiai mokėjo gyventi brangymečiu. Belieka tik nustoti vadinti juos šiuolaikiniame pasaulyje nesiorientuojančiomis atgyvenomis ir pasiklausyti jų patarimų. Užuot užvertę namus pigiu vienkartiniu šlamštu, jie naudodavo daiktus daug metų. Sugedusius pirmiausia stengdavosi pataisyti, o ne iškart mesdavo į atliekų konteinerį. Beje, „Apple“ pernai pradėjo skatinti savo klientus savarankiškai remontuoti „iPhone“ ir netgi atsiunčia į namus išsinuomotus remonto įrankius bei kokybiškas detales. Poros dešimtmečių senumo nesurūdijusį ketvirtosios kartos „VW Golf“ automobilį prieš metus galėjote aptikti skelbimuose už kelis šimtus eurų, o dabar pardavėjai drąsiai prašo 1500, o kartais 2000, ir sulaukia pirkėjų. Todėl tuos gedimus, kurie dar neseniai versdavo pagalvoti apie seno automobilio utilizavimą, dabar vėl verta taisyti, pratęsiant jo gyvenimą.
Nėra taip jau sunku keletą metų iš eilės dėvėti tuos pačius džinsus ir sulopyti prasitrynusias jų vietas. Kokybiškų batų visam gyvenimui neužteks, bet žieminiai „Ecco“ aulinukai, pirkti dar už litus, man atlaikė daugiau kaip dešimtmetį, kol pado dalys ėmė kristi dideliais gabalais. Jei tik padui būtų panaudota ilgaamžiškesnė medžiaga, o aš pažinočiau nagingą batsiuvį, tai iki šiol juos avėčiau. Gal dėl tokio vartojimo įpročių pakeitimo Kinijos fabrikų konvejeriai judės dar lėčiau, bet užtat mūsų miestuose ir miesteliuose atsiras darbo vietų drabužius taisantiems siuvėjams, batsiuviams, televizorių, šaldytuvų ir skalbyklių remonto meistrams.
Ne ką lengviau bus sugrįžti prie tradicinio maisto ir atsisakyti kasdienio užkandžiavimo dešrainiais, kebabais bei picomis. Bet kuri močiutė jums papasakos, kad namie būtinai turi būti sočios sriubos, išvirtos iš kiaulienos kaulų ar vištienos nugarėlių su kopūstais, rūgštynėmis arba burokais, pagardintos džiovintais grybais. Gal jums ir gaila sukasti idealiai lygią kiemo veją, skutamą kartą per 3 dienas, bet bus gerokai daugiau naudos, jeigu ten užsiauginsite svogūnų laiškų, salotų, o gal net agurkų.
Labai noriu patikėti, kad ne visai savo noru išstumti iš besaikio vartojimo kultūros, sugebėsime iš naujo išmokti džiaugtis kiekvienu kokybišku daiktu. Ne tik selfintis, bet ir pamatyti žydinčios obels ar rapsų lauko grožį, atrasti nematytą piliakalnį savo rajone, užuot pažymėję žemėlapyje dar vieną aplankytą egzotišką šalį. Kaip atokaus Dzūkijos kaimelio, įsiterpusio tarp pelkių, gyventojas, išduosiu paslaptį, kad skaniausios uogos nemokamai prisirpsta ne prekybos centrų lentynose, o pamiškėje. Ir jų laukti liko visai ne ilgai.
