Naratyvas štai toks: vokiečiai, prancūzai, italai ir šiaip Vakarai (išskyrus Bo Jo) yra Putino pusėje. Jo pilnos gerklės ir feisbuko analizai. Tiesiog akyse skeldėja konsoliduotas įvaizdžių, vartojimo, vertybinių atskaitos taškų pasaulis – Europa! O tada ją beveik pribaigia vieno nacionalinių tradicijų statytojo, vieno orbano pirstelėjimas.

Europos subyrėjimas, dekonstravimas, iškastravimas. Tai dar nevyksta, bet apie tai normaliai kalbama, apie tai entuziastingai barška klaviatūros, lyg apie Europos čempionų lygos finalą, o ne apie mūsų namų likimą. Ta valstybė – už, ana – prieš, tos dvi – nei už, nei prieš, šita – drąsi, o ta – baili, pusė – parsidavusių, likusios – teisingos! Politikos institutai politikuoja, pateikia „šviesoforą“ – apie įvairių valstybių gyventojų nusiteikimus: raudoni – prieš, geltoni – abejoja, žali – už. Išvadų nėra, yra tik nuotaikos. Bet adrenalinas čia – smegenų vingiuose, toliau galvokite patys. Bet ką čia galvoti, čia norisi nebent švilpti, kaip per „Ryto“ – „Lietkabelio“ finalą.

Nieko tokio: Europos Sąjunga subyrės į 27 nirtulio ir revanšo pritvinkusias teritorijas. Iš pradžių ją kamavo breksitinė sloga, paskui – lengvas uždegimas, o po vasario 24-osios prasidėjo komplikacijos. Kuo jos baigsis – neaišku.

Nieko tokio: Europos Sąjunga subyrės į 27 nirtulio ir revanšo pritvinkusias teritorijas. Iš pradžių ją kamavo breksitinė sloga, paskui – lengvas uždegimas, o po vasario 24-osios prasidėjo komplikacijos. Kuo jos baigsis – neaišku. Horizonte – naujos feikinės sąjungos, jas Londone projektuoja viskio įkalęs Borisas. Kas jam belieka – Didžioji Britanija savo noru liko mažąja Britanija, vieniša, be įtakos sferų, reikia kažką daryti, kad Europa vėl išgirstų Big Beno varpo gausmą. Naujos sąjungos kriterijai priderinti: prie Putino agresijos, prie naujosios Berlyno sienos, prie nuotaikų.

Baugu. Kažin, ar vietoje naujų, protingų schemų neatsivers senos žaizdos, neužgiję revanšo pūliniai, primirštos nuoskaudos, suardytos, bet nepamirštos ašys, aljansai, protokolai. Ar visi tie siaubingi 1914-ųjų, 1939-ųjų déjà-vu, kuriuos šiandien prisimena nebent Vikipedija, mus kažko išmokė?

Europos Sąjunga sulipdė tai, kas buvo subyrėję, supriešinta, išardyta, sulaistyta visų krauju. Kas būtų, jeigu sugrįžtų toksiška „visi prieš visus“ Europa? Stipri Vokietija vėl žvalgytųsi į Sudetus, vėl auf wiedersehen Klaipėdai, Neringai ir Šilutei. Stipriems lenkams, ką gali žinoti, gal vėl sukiltų istorinis apetitas Druskiennykams ir Wilno. Apie Italiją nėra ką net šnekėti, jos net pavadinimo galėtų nelikti, užtat atsirastų 14 – 15 suverenių tarpusavyje besivaidijančių monarchijų, kaip jau ir buvo po Vienos kongreso. Austrija, beje, turbūt priglaustų Vengriją, Moraviją ir Italijos Tirolį, buvusias Jugoslavijas.

Europos Sąjunga sulipdė tai, kas buvo subyrėję, supriešinta, išardyta, sulaistyta visų krauju. Kas būtų, jeigu sugrįžtų toksiška „visi prieš visus“ Europa? Stipri Vokietija vėl žvalgytųsi į Sudetus, vėl auf wiedersehen Klaipėdai, Neringai ir Šilutei.

Esame veikiami adrenalino, norime, reikalaujame, kad Vokietija, Italija, plius Japonija duotų garo. Daugiau ginklų, šaudmenų, daugiau karo dvasios. Norime, kad vėl žygiuotų, eins zwei drei. Norime, bet niekaip negalime suprasti, kodėl vokiečiai apsnūdę toliau kepa savo patikimiausias pasaulyje Bmw ir Audi, japonai kariškiems reikalams nesugeba sukrapšyti daugiau nei 1 proc. biudžeto, o italai vengia stiprios karo retorikos? Ką jie – kiaulės – pacifistai, sau galvoja, a?

Kažkodėl neieškome atsakymų, viską suversdami į pinigus ir į vieną Olafą. To užtenka? Kai valdo adrenalinas – taip. Adrenalinas yra esamasis laikas, jame nėra būtojo, yra tik griausmingas dabar. Bet jie, vokiečiai, prisimena, nes jie pralaimėjo ir jiems taip buvo liepta. Vokietijos „Grundgesetz“, pagrindinio įstatymo (konstitucijos) 26 straipsnis įrašytas 1949 metais, nes laimėtojams reikėjo amžiams sulaužyti ašį, teisinės chirurgijos būdu išoperuoti militarizmo liauką iš visuomenės ir valstybės kūno. Tas straipsnis susideda iš dviejų pastraipų. Ir jos kalba apie karą ir bausmes iki gyvos galvos pažeidėjams „už taikos tarp tautų trikdymą“. Ką tai reiškia – šiandien visiškai nebeaišku, bet 26 konstitucijos straipsnis iki šiol galioja. Tarsi Wilhelmo Hauffo pasaka, jis augino ne vieną pokario kartą.

Tas pats Italijoje. Ji pralaimėjo karą, nors pietinė šalies pusė kovėsi su sąjungininkais prieš nacius, o kita toliau vystė fašizmą prie Gardos ežero. Kol galiausiai viskas baigėsi dučės pakabinimu ant degalinės skersinio ir 11 Italijos konstitucijos straipsniu. Jis, beje, irgi pasakoja apie taiką.

Tas pats Japonijoje: jų 1947 metų konstitucijoje atsirado 9 straipsnis ir formuluotė „renunciation of War“. Kiek vandens nutekėjo, kiek sušių suvalgė nuo to laiko japonai, bet straipsnis įsitvirtinęs galvose ir veiksmuose, o taip pat – minimalių biudžeto išlaidų karo reikalams politikoje.

Mes galime nesutikti. Galime piktintis. Galime juoktis dėl nelaimingų pacifistų moralinio nupušimo. Bet tie konstitucijų straipsniai yra tiesioginė, nors ir sunkiai šiandien suvokiama bambagyslė, suraizgyta istorijos kūne.

Mes galime nesutikti. Galime piktintis. Galime juoktis dėl nelaimingų pacifistų moralinio nupušimo. Bet tie konstitucijų straipsniai yra tiesioginė, nors ir sunkiai šiandien suvokiama bambagyslė, suraizgyta istorijos kūne. Alio, vokiečiai, alio, italai, alio japonai – išmontuokite čia ir dabar savo konstitucijas, taip, kaip gebate išmontuoti Audi, Toyotų, Fiatų motorus! Pritaikykite juos nūdienai! Tučtuojau! Alio, prancūzai, pamirškite savo imperines praeities vizijas, Vichy kliedesius apie Travail, Famille, Patrie (pranc. darbas, šeima, tėvynė), užgniaužkite savyje kirbantį antiamerikanizmą. Nagi, tučtuojau!

Jie tai padarys. Galbūt ne rytoj, bet padarys. Mes juk irgi ne viską žaibiškai, ne viską čia ir dabar sutvarkėme. Kas yra sudėtingiau: pakeisti, iš naujo perdiskutuoti valstybės konstituciją ar nugriauti keletą paminklų valstybės priešams? Literatūros KGBisto Petro Cvirkos nuėmimas nuo pjedestalo užtruko daugiau nei ketvirtį amžiaus. 32 metus – tiek laiko po Nepriklausomybės atgavimo Vilniaus balandžiai turėjo prestižinę, bronzinę kakojimo vietą ant Cvirkos peties. Procesas buvo lėtas. Jis baigėsi tik pernai rudenį. Kita vertus, reikalaujame, kad vokiečiai ir italai šiandien pat pamirštų apie anglų ir amerikiečių subombarduotas mokyklas, nušluotą šv. Benedikto vienuolyną su visais vienuoliais, ištisus kvartalus ir skaudžias Drezdeno – „Skerdyklos numeris 5“ istorijas.

Praėjusią savaitę riejausi su vienu Italijos žurnalistu, kuris niekaip negalėjo suvokti mūsiškės „Bairaktaro“ akcijos esmės. Esą pirkti kovinius orlaivius yra ne privačių piliečių, o gynybos ministerijų užsiėmimas. Galiausiai jis mane priveikė kandžia replika: jums, lietuviams, 1940 metais nereikėjo susimesti ant ginklų. Jūs viską turėjote: eskadriles, pėstininkų divizijas, generalinį štabą, karo laivus, bet atidavėte valstybę priešui jų nepanaudoję. Pataisiau: tik vieną karo laivą.

Bet paskui pagalvojau: bjaurusis kolega, ko gero, buvo teisus. Mes tikrai turėjome neblogai ginkluotą kariuomenę ir paruoštus karius. Neturėjome Europos, štai ko mes tada neturėjome. Europa buvo sulindusi į apkasus.