Šis klausimas domino Vakarų mąstytojus nuo pat pradžių. Apžvelgti šio klausimo istoriją būtų neįmanoma, jei neturėtume bent kažkokių organizacinių principų, kaip grupuoti skirtingus atsakymo į šį klausimą mąstytojus. Laimei, puikią klasifikaciją nukalė tarptautinių santykių teorijos žvaigždė ir jau minėto H. Kissingerio teorinis bendramintis Kenneth N. Waltz, savo pirmojoje knygoje „Žmogus, Valstybė ir Karas: teorinė analizė“. Visas karo kilmės teorijas Waltzas sugrupuoja į tris kategorijas, arba, kaip tai vadina jis, vaizdinius. Trumpai tariant, pirmojo vaizdinio teoretikai teigia, kad karai kyla dėl blogos žmonių prigimties, antrojo – dėl blogos valstybių santvarkos, o trečiojo – dėl ydingos „pasaulio tvarkos“.

Pradėkime nuo pirmojo. Karas kyla iš tamsiųjų žmogiškųjų instinktų, dėl agresyvumo, iš savanaudiškumo, iš kvailybės, iš prigimtinės nuodėmės. Anot N. Waltzo, šią tradiciją atstovavo daugybė mąstytojų, pradedant Šv. Augustinu ir Spinoza, 19 amžiaus pacifistais ir ne vienu moderniuoju politikos mokslininku ar bihevioristu. Visgi, pirmojo vaizdinio mąstytojus skiria gilus nesutarimas: taip, žmogaus prigimtis tamsi ir sukelia karus, bet ar įmanoma ją pakeisti? Vieni mano, jog taip, ir net kuria planus, kaip tai padaryti: kartą ir visiems laikams užbaigti karus, kiti gi prieštarauja, kad žmogaus prigimtis ne tik yra tamsi, bet ir niekada nesikeičia. Biheviorizmo pasitikėjimo savimi viršūne tapo tai, jog psichiatrai gana užtikrintai svarstė, kaip užkardyti karus dirbant su žmonėmis. N. Waltzas apžvelgia tokius skirtingus bihevioristų siūlytus karo užkardymo metodus kaip priverstinį sąlytį su kitomis kultūromis, psichologinį politinių lyderių apdirbimą, siūlymą, kad tarptautine politika užsiimtų tik moterys, ar visuomenės psichiatrijos programos kūrimą. Šią idėją puikiai reziumuoja kanadiečių psichologas Otto Klinebergas: „Jokios taikos be psichikos sveikatos.“

Be jokios abejonės, pirmaisiais karo mėnesiais Lietuvoje, o ypač Vakaruose, buvo daugybė pirmojo vaizdinio teoretikų – dėl karo kaltas Putinas ir tik Putinas, prakeiktas psichopatas. Pradedant nuo tokios nuostatos, buvo prieštaraujama kolektyvinės atsakomybės idėjai, klausiama apie sankcijų poveikį „paprastiems rusams“, ir viliamasi, kad jei tik Putiną pavyktų nuversti, karas baigtųsi ir visi galėtume ilgai ir laimingai gyventi.

Antrojo vaizdinio teoretikai atmeta individą kaip karo priežastį. Anot jų, karai kyla dėl blogų valstybių. Bodinas pastebėjo, kad valstybės, turinčios vidinių problemų, dažnai griebiasi karo kaip visuomenės suvienijimo priemonės. Dar gerokai iki jo buvo svarstoma, kad despotijos yra kur kas labiau linkusios kariauti. Ir priešingai, Kantas manė, kad Respublikos sukurs aukštesnius principus (įstatymus), kurių pagalba spręs konfliktus, tad karų tarp jų nebevyks. Anot Waltzo, Marksas tikėjo, kad vis daugiau šalių tampant socialistinėmis, išnyks pati valstybė, o kartu ir karai. Na, o šiandien, dažnai net nesusimąstydami, kartojame tezę, kad demokratijos tarpusavyje nekariauja. Prakalbus apie karus, mūsų akys iš karto krypsta į autoritarines ir totalitarines valstybes.

Šią poziciją užėmė nemažai viešosios diskusijos dalyvių, ją palaikiau ir aš pats. Karas Ukrainoje kilo ne tiek dėl paties V. Putino asmens, bet dėl to, kokia valstybė yra Rusija. Turėdama daug vidinių problemų, nesugebėdama užtikrinti aukšto gyventojų pragyvenimo lygio, visur išlaikydama galios vertikalę Rusija imasi karinių konfliktų tam, kad pateisintų savo režimo egzistavimą. Masinė propaganda, šalies gyventojams į galvas įbrukusi agresyvų imperializmą, rusų tautos išskirtinumą ir istorinę teisę tvarkytis jos „įtakos zonose“, sukūrė Rusijos, kaip nuskriaustos ir priešų apsuptos šalies, vaizdinį. Dėl to, kad visi šie procesai niekur nedings ir pasitraukus V. Putinui būtent šį aiškinimo lygį atrodė teisinga pabrėžti. Maža to, jis formuoja ir atsaką į Rusijos pradėtą karą: tik V. Putino pašalinimo neužtenka, Rusijoje turi prasidėti rimti deimperizacijos procesai. Įdomu ir tai, kad būtent su antruoju vaizdiniu susieti ir Rusijos pradiniai pasiteisinimai dėl karo – Ukraina yra fašistinė valstybė.

Trečiasis vaizdinys karą kildina iš pasaulinės galios struktūros. Dar Tukididas rašė: „Atėnų galios augimas, kuris gąsdino Spartiečius ir privertė juos kariauti“. Taigi, anot Tukidido, karai kyla ne dėl blogos žmonių prigimties ar ydingų valstybių santvarkų, bet iš galios santykių tarp valstybių. Kaip sako pats Waltzas, kadangi suverenių valstybių yra daug ir nėra jokio arbitro ar teisės sistemos, kuri reguliuotų jų santykius, jų interesų siekimas ir gynyba neišvengiamai priveda prie karo. Tokią būklę Waltzas vadina tarptautinių santykių anarchija. Šio vaizdinio logikos ilgai aiškinti nereikia, nes būtent juo daugiausiai remiasi Rusijos Federacija.

Tai puikiai žinomi teiginiai apie tai, jog būtent NATO artėjimas prie Rusijos sienų kelia šiai grėsmę ir išprovokavo karą. Žiūrint taip, karas Ukrainoje yra karas tarp NATO ir Rusijos, o ne tarp Rusijos ir Ukrainos. Nors Lietuvoje visi atmeta konkretų Rusijos aiškinimą, dėl ko kilo karas Ukrainoje, struktūrinis požiūris mums nėra svetimas, o jau minėta išvada apie tikrąsias karo Ukrainoje priežastis dažnai girdima ir Lietuvoje. Būtent iš šios logikos optimistinės versijos kyla Jungtinės Tautos, nusiginklavimo iniciatyvos, laisvosios prekybos ir „pokyčių per prekybą“ idėjos, net ir Europos Sąjunga. Šios tradicijos „realistiniai“ autoriai šiandien pradeda kalbėti apie tam tikro Rusijos vaidmens tarptautinėje tvarkoje išlaikymą.

Žinoma, teoretikai nėra tokie kvaili, kad mąstydami apie karą mąstytų tik per vieną vaizdinį ir visiškai atmestų kitus du. Visgi, visi kažkur dedame pagrindinį akcentą: karai kyla dėl žmogaus prigimties, valstybės sąrangos arba tarptautinės tvarkos. Kai teigiame, kad kaltas tik Putinas, o rusų tauta dar sukils, priklausome vienai tradicijai, o kai sakome, kad demokratijos nekariauja – kitai ir trečiajai, kai lyg prie šachmatų lentos bandome dėlioti galios balansus pasaulio scenoje. Waltzo prieš pusę amžiaus parašytas veikalas vis dar išlieka nuostabia mūsų pačių mąstymo enciklopedija.