Tai norisi paklausti, broliai konservatoriai, tai kas čia populistas? Žemaitaitis? Kolegija sako, kad jaučiasi ignoruojama ir jai neleidžiama dalintis patirtimi, o ministerija atkerta – patys kalti, nes iš jų jokių pasiūlymų nesulaukia, nors labai jų reikia. Tai kuo tikėti?

Aš manau, kad šis dialogas yra labai iškalbingas ir aiškiai nusako, kas čia vyksta. Ministerija stumia reformas visiškai vienpusiškai, imituojant bendravimą su visa gydytojų bendruomene. O tikslas yra vienas ir aiškus – sveikata yra nesvarbu. Svarbiausia yra pelnas ir tik pelnas.

Posėdžio įraše aiškiai girdime viceministrę, kuri sako, kad yra skyrių, kur gimdymas vyksta ne kasdien, o kas antrą dieną. O lėšas uždirbti reikia kiekvieną dieną! Štai esminė kodinė frazė, kuo remiasi absoliučiai visa konservatorių sveikatos sistemos reforma. Pelnas!

Kaip ir ankstesniais metai, čia norėčiau priminti tokį PSD – privalomąjį sveikatos draudimą. Kodėl aš jį primenu? Ne greitai, kaip ir pernai, pusę jo valdantieji panaudos ne sveikatos reikalams, o krašto apsaugai. Visas PSD fondas – nei daug, nei mažai – pusė milijardo.

Aš asmeniškai nesutinku, kad sveikatai skirti mano pinigai eitų krašto apsaugai iš principo. Ypač tuomet, kai vyksta tokios grėsmingos reformos, atitolinančios žmogų nuo paslaugos – nuo šeimos gydytojo.

Žinote, kokia yra šiandienos realybė sunkios ligos atveju? Artimieji skambina visais pavojaus varpais, kreipiasi į ryšių turinčius pažįstamus. Kreipiasi ir į mane – Remigijau, padėk, žmogui reikia gero daktaro, reikia geros klinikos. Tai skamba kraupiai. Bet tai tiesa.

Vieni randa kelią į kokybišką paslaugą ir turi geriausius rezultatus, kokių galima tikėtis. Nebūtinai tai sėkmės garantija. Tačiau dauguma tokių ryšių neturi ir nepasiekia pagalbos, kuri galėjo išgelbėti gyvybę. Ir tokių atvejų – galybė.

O ar žinote, kad sveikatos politikoje yra dar baisiau? Tai pacientų skirstymas į perspektyvius ir neperspektyvius. Tai reiškia, jei turi mažai šansų pasveikti ar išgyti, tai ir negausi aukščiausio lygio pagalbos. Praktika rodo, kad stebuklų būna. O mes tą stebuklo tikimybę dar sumažiname. Neapsimoka…Jei tu turtingas ir žavingas – gyvensi. Jei klipata – mirk. Tokia politika.

Reformos tendencija yra tokia, kuri primena neseną rusų manevrą – oi, mes Kijevo visai nenorėjome, tik Donbaso. Vėl norima pagalbą žmogui specializuoti – nuo šeimos gydytojų pereiti prie to, kad kiekvieną pagalbą žmogui suteiks tik tos srities specialistas. Šeimos gydytojo vaidmuo trinamas – atstumas tarp paslaugos ir paciento tolsta. Dabar Lietuvoje trūksta apie pusantro šimto šeimos gydytojų. Įmanoma pataisyti situaciją per keletą metų, tačiau sparčiai linkstama link to, kad tų gydytojų reikės žymiai mažiau.

O paslaugos arčiau paciento – tikrai nepavyks išsaugoti. Visos operacijos kelsis į Kauną, Vilnių, o gauti pagalbą operatyviai taps vis sunkiau ir sunkiau.

Žemaitaiti, vėl pliurpi ir nieko nesiūlai! Siūlau PSD fondą panaudoti sveikatos reikalams. Mūsų šalis yra iš tų, kurios kone mažiausiai kompensuoja vaistus. Taip pat siūlau netolinti paslaugos nuo jos gavėjo, nestambinti ir taip stambių gydymo „fabrikų“. Juk finale gausis sumažintas rusiškos naftos variantas – nepastebėsime, kai viskas priklausys nuo vienos įstaigos.

Na, o jei su juodu humoru – siūlau konservatoriams pasidomėti organų prekybos bizniu – ot būtų pelno? Kartoju – aš prieštarauju, kad už mano PSD įmokas krašto apsaugos ministras darytųsi politinę reklamą.