Mes patikėjome, kad pagaliau F. Fukuyamos aprašyta istorijos pabaiga prasidėjo ir pas mus. Liberaliajai demokratijai juk nėra geresnės alternatyvos?! Mordoro prieangį ji irgi sugriaus. Kaip? Kažkaip. Savo geru pavyzdžiu.
Taigi, prasidėjo išsvajotos gerovės siekis, statybos ir fondų lėšų dalybos ir įsisavinimas. Kam kliuvo daugiau, kam mažiau, bet miestų ir miestelių aikštes nuklojo naujos trinkelės, o senus medžius iškirtus, daugelyje miestų ir miestelių buvo prisodinta jaunų sodinukų. Nes ekologiška, žalia ir tvaru. Finansuojama.
Drabužiai, batai, net baldai ir buitinė technika tapo lengvai įperkami, tiesa, taip pat lengvai ir išmetami. Nes tokia ta gerovė.
Tautinės mokyklos idėja buvo pakeista Bolonijos procesu, testų sistema ir kritinio mąstymo naikinimu. Matematikos egzaminų rezultatai kasmet parodo rezultatus. Bet vis tiek švietimo reformos ta pačia dvasia tęsiamos ir toliau. Nes modernu. Įtrauku. Taip reikia. Neklauskit, kodėl. Jausmai, o ne faktai ir loginis mąstymas tapo svarbiausi. Kaip ir būtinybė atitikti visokias direktyvas, normatyvus, standartus, normas.
Kokia bus Lietuva po 50, po 100 metų, ir ar bus joje dar kalbančių lietuviškai, klausimų niekam nekilo. Svarbu, kad visuomenėje nebūtų jokių patyčių, stereotipų ir neapykantos kalbos. NATO skėtis ir ES fondai garantuos amžiną saugumą, ramybę ir vis augsiančią gerovę. Tik į kokį vertybinį ir idėjinį pagrindą besiremiančią?
Kaip čia neprisiminti garsiojo „Visata 25“ arba „Rūšies išmirimo priežastis „Rojus“ eksperimento. Amerikiečių mokslininkas Džonas B. Kelhunas praeito amžiaus 7 deš. laboratorijoje sukūrė rojų pelėms: stebimoje erdvėje buvo eliminuotas plėšrūnų pasirodymas, infekcijų atsiradimas, užtikrinama tinkama temperatūra, švarus vanduo, geras maistas ir pakankamai erdvės. Pelės rojuje iš pradžių elgėsi tipiškai savo prigimčiai: dauginosi ir susilaukė sveikų palikuonių. Tačiau pelių gyvenimo trukmė ilgėjo, jauni patinai tapdavo atstumtaisiais, negynė savo patelių, o jos nukreipdavo agresiją į jauniklius arba iš viso jų nesusilaukdavo. Paskui atsirado pelių „gražuolių“, kurios vengė konfliktų, bet kokių socialinių funkcijų, rūpinosi tik savimi ir neturėjo dauginimosi instinkto. Galiausiai vidutinis pelės amžius ženkliai viršijo viršutinę reprodukcinio amžiaus ribą, naujų peliukų negimdavo, pelės ėmė elgtis neįprastai ir agresyviai, nors išteklių ir saugumo pakako; klestėjo kanibalizmas, patelės nesirūpino jaunikliais ir juos užmušdavo. Galiausiai visos išmirė. Eksperimentas buvo kartojamas 25 kartus ir visada baigdavosi taip pat.
Ar tai gali būti ir apie mus, žmones? Homeras savo „Odisėjoje“ apdainavo panašią vietą – Kalipsės salą, kur viskas buvo taip pat tobula ir gera, tik kiek daugiau pakylėta virš fiziologinių malonumų. Odisėjui nimfa žadėjo ne tik kūniškus malonumus, bet ir nemirtingumą.
Bet Odisėjas pasirinko audringą jūrą, senstančią žmoną, pavojus ir galiausiai – mirtį. Ir tapo vienu iš mūsų civilizacijos kertinių herojų. Archetipu. Simboliu. Istorija.
Bet juk istorija baigiasi! Ir mes spėjome į jos pabaigos vakarėlį! Jis prasidėjo dar tada, kai baigiantis 19 amžiui la belle epoque saulėlydžio šviesoje F. Nyčė paskelbė Dievo mirtį.
Nutylėjo tik, kad su Dievu miršta ir jo atspindys žmoguje. Lieka žvėries instinktai, arba – dar baisiau – piktojo veikimas. Du pasauliniai karai tai iliustravo. Po to buvo pastatyta ir griuvo Berlyno siena, o tada ir paskelbė F. Fukuyama istorijos pabaigą. Viskas bus gerai, labai gerai ir net dieviškai gerai. Taip gerai, kad vietoj home sapiens užgims homo deus.
Homo deus ateitį žmonijai šiandien garsiausiai pranašauja Y. N. Harrari. Kaip ir priklauso, naujame puikiame pasaulyje turi būti naujas tikėjimas ir nauji jo žyniai bei pranašai. Transhumanizmas, kaip naujoji religija, šiandien skverbiasi į mūsų kasdienybę, protus bei jausmus.
Atidžiai ir išmanančiu žvilgsniu perskaičius Y. N. Harrari, nesunku pamatyti, kad tai labiau ideologinė, o ne mokslo populiarinimo literatūra, kaip pateikiama. Ir žadama veikiau homo servus, o ne homo deus ateitis.
Pagal transhumanizmą Y. N. Harrari žodžiais ateitis bus tokia: „Žmonės toliau kurs muziką, mokys fizikos ir investuos pinigus, tačiau sistema juos supras daug geriau nei jie patys, ir pati priims už juos svarbiausius sprendimus. Taip ji atims iš individų jų autoritetą ir laisvę“... „Atrodys visiškai protinga šiam algoritmui patikėti vis daugiau sprendimų ir gyvenimiškų pasirinkimų. Medicinos srityje mes jau kirtome šią ribą.“
Ir šie ideologiniai teiginiai jau pamažu ir palaipsniui skverbiasi į mūsų buitį – žinoma, po cukruotais lozungais, kad homo servus yra homo deus.
Savanoriškos (kol kas) programėlės, fiksuojančios jūsų pirkinius, keliones ir apskaičiuojančios CO2 pėdsaką, bankų teisė neišduoti jūsų uždirbtų pinigų, jei bankui pasirodys, kad suma per didelė, o jūs neįrodysite, kad juos tinkamai išleisite, numanomos organų donorystės idėja, kai ne pats asmuo nusprendžia, kas vyks su jo kūnu tiek gyvenant, tiek po mirties, bet valstybė...
Kai neliko nei Dievo, nei istorijos, neteko prasmės ir žmogus. Atėjo transhuminizmo era, kai algoritmas žino geriau nei asmuo ir nusprendžia už jį, o viską žino ir kontroliuoja suskaitmeninta realybė bei duomenys.
Tai sveiki atvykę į pasaulį, kuriame Dievas mirė, o žmogui buvo pažadėtas homo deus. Tik kaip ir visi velniški pažadai bei sutartys, šis savyje irgi turėjo mažytę paslaptį – šiuo atveju vertimo klaidą. Taigi, ne homo deus, bet homo servus. Sena krikščioniška tiesa, kad panoręs prilygti Dievui, prarasi viską, visuomet išsipildo.
Kad istorija baigėsi – tik dalinė tiesa. Ji ir vėl prasideda, tik naujoje laiko spiralės vijoje. Klausimas tik, kur yra naujosios istorijos pradžia? Kada, kur ir kaip gimsta nauja civilizacija?
Aname laike, kai istorija dar nebuvo pasibaigusi, žmonija turėjome daug pradžių ir pabaigų: medžiotojų visuomenės pradžia ir pabaiga, upių civilizacijų pradžia ir žlugimas, Antika ir ant jos pamatų išaugusi krikščioniška Europa, Tautų pavasaris, geležinė uždanga...
Lietuva irgi turėjo daug pradžių ir pabaigų – Mindaugo karūnavimas, Abiejų Tautų Respublika ir jos padalijimai, 1918-ieji ir sovietinė okupacija, 1990-ieji... Ji vis atgimdavo po kiekvienos pabaigos. Ji tebėra. Kažkur tarp Mordoro žiočių ir Kalipsės salos. Visomis išgalėmis nuo Mordoro besiirianti į vaivorykštiniu tiltu masinančią Kalipsės salą, ji pamiršo, kad Odisėjas, laimėjęs karą, sugrįžo į gimtąją Itakę.
Transhumanistinės vilionės kuria iliuziją, kad mes tegalime rinktis vieną saugią kryptį – Kalipsės salą, nes be jos mus nuplaus Mordoro bangos. Neva, Itakė tik iliuzija, neegzistuojanti svajonė.
Lietuvoje dar prieš vieno valstybingumo pabaigą ir naujo pradžią, gyveno Kazys Pakštas. Jis rašė, kad didžiosios valstybės auga ir stiprėja horizontaliai – plėsdamos savo teritoriją. Tuo tarpu mažosios valstybės, norėdamos atsilaikyti, yra priverstos „augti vertikaliai“, t. y. didinti gyventojų išsilavinimą, kelti šalies kultūros lygį. „Prieš horizontalių erdvių platybę reikia pastatyti aukštą vertikalinį Baltijos tautų ūgį. Tik šis beveik vienintelis būdas ir tėra reikiamai pusiausvyrai palaikyti Baltijos pajūryje“, – teigė jis.
Ši K. Pakšto mintis lietuviams pasirodė pernelyg sudėtinga, o gal neįdomi ar neįgyvendinama. Todėl šiandien K. Pakštas dažniau prisimenamas su kita savo idėja – atsarginės Lietuvos idėja – populiariojoje kultūroje primenama puikiu spektakliu „Madagaskaras“.
Bet Madagaskare neauga ąžuolai ir liepos nežydi.
Istorijos pabaigos vakarėlyje Mordoro riaumojimas, sirenų dainos susipynė į vieną globalios jūros gaudesį.
Ar šį kartą nuskęsime, ar visgi pavyks išplaukti į savąją Itakę? Juk kažkur, tarp Mordoro prieangio ir Kalipsės salos, yra laiko ir erdvės sankirta, kurioje ant rinktiniais raštais austos staltiesės žydi bijūnai, senos spintos stalčiuje guli sena aprūdijusi saga su Vyčiu ir keletas senų gilzių. Kažkur palėpėje linguoja senas šiaudinis sodas, mėnesienos naktimis per mišką dar atbėga elnias devyniaragis, o aušrai brėkštant ant langų pragysta paukščiai.
