Reikia separatinės taikos su fiureriu, sako geri ES ir NATO dėdės, mokantys posūkyje meistriškai perjungti sąžinės pavaras.
- O kaip bus su žudomais ukrainiečių vaikais?
- Tai juk ir sakom – reikia užbaigti kuo greičiau karą.
Ukraina dar negavo iš JAV reaktyvinės salvinės ugnies sistemų (MLRS). Tarsi vyksta derybos dėl to, kad ukrainiečiai iš jų neapšaudytų Rusijos. Eskalacija neleistina, dar suerzinsit Putiną.
JAV parūpo žudiko jausmai? Sako, ne JAV. Kai kuriems NATO partneriams. Tik nesupykdykit Putino. Gerai skamba. Stipriausias karinis pasaulio blokas bijo įžeisti žudiko jausmus. Naujas politkorektiškumo stepas.
O tuo metu Donbaso fronte rusofašistai turi gal 6, o gal 10 kartų daugiau artilerijos vamzdžių, tankų, raketų. Pliekia iš termobarinių ir pionų. Į viską, kas Ukrainos žmonių sukurta, išpuoselėta. Lendlizui įsigaliojus. Deukrainizacija – po rusišku denacifikacijos eufemizmu – slepiasi būtent deukrainizacija – visu greičiu.
Daugumą Donbaso miestų rusų artilerija ir raketos pavertė dykra. Bet NATO derasi, kad tik ukrainiečiai neiššautų į Rusiją, iš kurios fiurerio artilerija laisvai pliekia į Sumus ir Černihivą.
Penktadienį Charkive gatve ėjo jauna šeima. Vyras ant rankų nešėsi 5 mėnesių kūdikį. Sprogsta „Pion“ sviedinys. Vyras žuvo iškart. Žmona sunkiai sužeista. Kūdikį gelbėtojai ras sprogimo bangos užsviestą ant stogo. Negyvą.
Kaip sunaikinti „Pion“ su 203 mm vamzdžiu, kuris šaudo iš už 47 km? Kaip apginti civilius nuo rusų MLRS ugnies škvalo? Sparnuotųjų raketų, kurių taikinys – Ukrainos miestai ir miesteliai?
Sunkoka kariauti, jei draudžiama į ugnį atsakyti ugnimi. Jei nėra net kuo atsakyti. Ukrainos raketų atsargos baigėsi. O sunkiosios ginkluotės tiekimas jai – kaip produktai iš Maisto banko. Iš bado nenumirsi, bet greitai liksi be dantų maitindamasis tik tuo, ką geri žmonės sunešė.
Sunkioji ginkluotė Ukrainai vis dar tiekiama labdaros principais – ką radom, tą davėm. Vokiečiai nuo kovo 30-osios iki gegužės 26-osios išvis nieko nerado, tai ir nedavė, rašo „Welt am Sonntag“. O juk karas – ne „Caritas“ valgykla. Čia kasdien reikia tiek ir tiek naujų tankų, naikintuvų, artilerijos, šarvuočių, automobilių, raketų, bepiločių, priešlėktuvinės gynybos.
Jei Ukraina visa tai būtų gavusi didmenomis prieš mėnesį, Popasnos ir Lymano miestų rusofašistai nebūtų nušlavę ir užėmę, apsupimas prie Severodonecko Ukrainos armijai negrėstų.
Tu mušiesi su teroristu, kuris ginkluotas visų nuotolių raketomis, naudoja termobarines minas ir kasetines bombas. Net kai išveji jį, šaudo į tave iš savo teritorijos, Juodosios ir Kaspijos jūrų. O tavo geradariai rūpinasi, kad tu tik nebandytum sunaikinti tos bandito artilerijos, kuri pliekia į tave iš Rusijos teritorijos.
Kaip atrodytų, jei Maisto banko savanoriai, prieš įteikdami kokią skardinę ar maišelį su kruopomis, grasintų vargšui, liepdami jam pasirašyti raštelį su receptu, kad tas blynus keps ir menkę aliejuje valgys tik griežtai pagal labdarių tvarumo receptą?
Kol NATO šitaip liūliuojasi, Rusija pasiekia lėtą, bet apčiuopiamą pažangą Donbase.
Čekija senokai perdavė Ukrainai savo MLRS. O JAV tai padaryti nusprendė tik šeštadienį. Geriausiu atveju ukrainiečiai MLRS gaus tik po savaitės. O jų reikėjo dar prieš dvi. Lymanas būtų likęs ukrainiečių rankose, šimtai Severodonecko pastatų būtų nesugriauti.
Kartais toks įspūdis, kad nuoširdžiai ir svarbiausia savalaikiai Ukrainą ginklais remia tik D.Britanija ir NATO mažiukai – Lenkija, Čekija, Estija, Danija, Norvegija, Lietuva, Latvija, Slovakija. Tik kiek tie mažiukai turi.
Žmonės Lietuvoje per kelias dienas susimetė „Bayraktar“. Kiek bayraktarų Ukrainai galėtų nupirkti vokiečiai, kurie bent dukart turtingesni už lietuvius? 60-70?
Tokia Vakarų vienybė. Tiek Ukrainai suteiktų ginklų reklamos socialiniuose tinkluose. Lendlizas. Ir ką? Ukrainos, kuri praranda šimtus žmonių ir po kruvinų mūšių kasdien traukiasi po kelis kilometrus išdeginta žeme rusų paverstame Donbase, užsienio reikalų ministras Kuleba ketvirtą karo mėnesį priverstas maldauti duoti MLRS ir priešlėktuvinės gynybos?
O kaip ten su tankais ir aviacija? Ar tiesa, kad NATO tyliai susitarė naikintuvų Ukrainai neduoti?
Kvepia separatiniu susitarimu su fiureriu. Palaukit, bet ir Lietuva yra NATO narė. Jei tokio susitarimo būta, kodėl tylima? Jei tokio susitarimo nebuvo, kodėl tylima po to, kai tokie tekstai pasirodo pasaulio žiniasklaidoje? Kas turėtų mus apšviesti? Nausėda, Landsbergis, Anušauskas?
Rusija meta į karą paskutinius išteklius. Siekia žūtbūt deukrainizuoti kuo daugiau Ukrainos. O JAV valstybės sekretorius Blinkenas džiūgauja, kad „Putinui nepavyko Ukrainoje pasiekti nė vieno strateginio tikslo“. Kas tiesa, tai ne melas. Tačiau kokia kaina?
Dešimtys tūkstančių nužudytų civilių ukrainiečių, 15 mln. pabėgėlių šalyje ir užsienyje, dešimtys nuo žemės paviršiaus nušluotų miestų, vos ne perpus smukusi ekonomika. Tokia kasdien sušaudomo Ukrainos valstybingumo kaina.
Ordos fiurerio tikslas – sunaikinti kuo daugiau Ukrainos. Deukrainizuoti šalį. Kiekviena uždelsta diena su moderniais ginklais – dar daugiau sušaudyto Ukrainos valstybingumo, ukrainietiškumo. Tai ar ne per didelė kaina džiūgauti? Ar nėra klaida šitaip bravūriškai traktuoti Putino tikslus?
O kaip su pinigais? Ar ne panašiai su finansine parama Ukrainai, kaip ir su sunkiosios ginkluotės tiekimais? Taip, ES ir JAV duoda Ukrainai milijardus. Tik ar duoda tiek, kiek būtina?
Gegužę Ukrainai trūko 3 mrld. dolerių. Biudžeto deficitas gegužę – 5 mlrd. dolerių. Du milijardus duos Vakarai, bet kol kas Ukraina gavo tik 1,2 milijardo. O kiek už naftą ir dujas iš Vokietijos, Vengrijos ir kitų ES šalių gavo per tą laiką Rusija? Regis, po milijardą kasdien.
Karui, kukliausiais apskaičiavimais, Ukrainai reikia 10 mlrd. dolerių mėnesiui. Iš lendlizo bus po kokius 3 mlrd. mėnesiui. Kas, jei karas užsitęs? Ukraina išseks, o tada paskui Italiją ir Vengriją ir daugiau business as usual šalininkų ateis su „Minskas-3” separatinių paliaubų pasiūlymu. Jau ateina.
Ką ten apie kitus. Kaip Lietuva? Ar pasiryžusi mokėti už Ukrainos išsilaisvinimo karą, tiesiogiai ginantį ir Lietuvos laisvę? Pasiryžę tai apmokėti? Kiek ir ko pasiryžę iš savo gerovės aukoti?
Nėra net tokios diskusijos. Kol kas tik entuziastingai smerkiamas Orbanas, Scholzo išsisukinėjimai, Macrono skambučiai Putinui, pašukuojami prieš plauką puspenktakoloniniai. Tai nėra blogai, bet jei taip iš esmės? Kiek leisime sau aukotis?
Atsakyti reikės. Karas tęsis dar ilgai. Jei tik neįvyks stebuklas. Aiškumo reikia ne tik dėl savęs. Ir ginčui su minkštesniais sąjungininkais. Geriausias įtikinėjimas – ne pamokymai vokiečiui ar italui. Skaičiai, kam pasiryžusi Lietuva. Ne kalbos gal nupirkus „Bayraktar“, o nupirktas „Bayraktar“, kaip jau padarė patys piliečiai. Tik konkrečiai veikdama Lietuva gali paveikti partnerių abejones dėl Ukrainos pergalės.
Pajutęs Vakarų abejones reichsfiureris Putinas atgavo veido spalvą. Nepaėmęs Vakarų šantažu apie atominę bombą paleido į apyvartą kitą šantažą – bus jums pasaulinis Holodomoras arba panaikinkit mano reichui sankcijas. Ir jau skambina Scholzas su Macronu duetu iškart.
„The Wall Street Journal“ rašo, dėl užsitęsusio karo defoltas gali grėsti 70 šalių. Bet separatinė taika su fiureriu Putinu – ne sprendimo būdas. Sprendimo būdas – duoti Ukrainai priemonių, kad ji galėtų sudaužyti rusų karo laivyną, blokuojantį Odesos uostą. Arba paties NATO laivai deblokuoja Ukrainos uostus. Kremliaus fiureris žmonių kalbos nesupranta, tik kumštį po nosim.
Bailumas, kurį vis parodo NATO, liepdamas Ukrainai neįžeisti agresoriaus, kaip ir separatinės paliaubos su juo – atvira licenzija Ordai naujoms Bučoms ir Mariupoliams. Ne tik Ukrainoje. Ukrainai reikalinga parama dabar, o ne po to.
Po to Ukrainos gali nebebūti. O su ja nelikti ir kliūties prievartautojų ir plėšikų ordoms į Lietuvą.
Ukraina nebegali leisti sau priimti jokių separatinių paliaubų. Iš skaudžios patirties žino, kad Kremliaus krokodilas, prarijęs vieną koją, nesustos, kol nesuės visos Ukrainos.
Ukraina pasiryžusi kautis. Europai ir JAV lieka tik išeiti iš Maisto banko komforto zonos ir padėti Ukrainai tiek, kiek gali. O gali jos tiek, kad Rusija, pabrukusi uodegą, šimtui metų sulįstų atgal į dvokiantį savo urvą. Ne dėl stipresnio teisės. Dėl pačių NATO šalių saugumo dabar ne laikas jaudintis dėl Kremliaus krokodilo jausmų.
Kaip išvis galima turėti reikalų su krokodilu, kuris ryja jūsų koją? – bando protinti partnerius britų premjeras Johnsonas.
Visą vasarą vis garsiau Europoje skambės balsai tų, kurie, kaip Voltaire’o išminčius Panglosas, aiškins, kad yra gerai, jog kunigaikštytei Kunigundai nupjovė vieną koją, kurią suvalgė kareiviai, nes antra koja liko sveika.
(Ne)patikėjimo Pangloso „išmintimi“ kaina – mūsų pačių sidabriniai.
